Kūnai, kurie laukia sniego ir minuso lauke. Kūnai, kurie užsideda lentas ant kojų ir pasileidžia milžinišku greičiu žemyn. „Hate Hard“ – snowboarding team, kurie po trijų metų pertraukos Gruodžio 3 dieną pristatys ketvirtąjį filmą „Wicked“.

Tekstas: Toma Mačiulskytė
Nuotraukos: Hate Hard

„Kūnas Mag“ kalbasi su Pauliumi Morkūnu, „Hate Hard“ komandos nariu.

 – Apie ką filmas?

Filmas, kaip visada – apie vieną iš snieglenčių sporto šakų – jibbingą, važinėjimą urbanistinėmis miesto figūromis: vamzdžiais, bortais, sienomis, tvoromis ir t.t. Filmo tikslas – parodyti lietuviams, kad mūsų šalyje, kaip ir visur kitur pasaulyje, tai yra populiaru. Norime, kad daugiau žmonių tai išbandytų ir patirtų tą jausmą mokydamiesi ir atlikdami triukus. Tad galima sakyti, jog siekiame išpopuliarinti šį sportą Lietuvoje.

 

– Ką darote, kai lietuviškos žiemos nepakanka?

– Džiaugiamės, kad turime visus metus veikiančią Snow Areną arba vykstame į užsienį. Filmą pavyko padaryti tik rėmėjų dėka, nes praėjusį sezoną filmą darėme Skandinavijoje. Šiemet mes vėl naiviai tikimės, kad pavyks sulaukti šaltų orų Lietuvoje, tačiau iškart ruošiamės blogiausiam scenarijui ir planuojame bent kelias keliones į Skandinaviją.

 

Kas ekstremalui yra kūnas?

– Tai tvirtovė, kaip ir visiems sportininkams. Yra įvairių snieglentininkų ir įvairių gyvenimo stilių, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad tavo rezultatai, priklausys ir nuo tavo rūpinimosi kūnu – ką valgai, kiek dienų per savaitę sportuoji, ką sportuoji ir t.t. Profesionalūs snieglentininkai, dalyvaujantys olimpiadose ir panašaus rango varžybose, sportuoja kasdien ir valgo pagal jiem sudarytus mitybos planus.

 

– Ekstremaliame sporte nuolat laviruojama ant traumos ribos – ką kūnas turi žinoti, kad išvengtų traumos?

– Ekstremaliame sporte daugiausiai lemia praktika ir refleksai. Konkrečiai snieglenčių sporte – traumų pavyksta išvengti vien dėl mokėjimo kristi. O krenta visi be išimties, tačiau vieni moka išsisukti, pakreipti kūną kritimo metu taip, kad nenukentėtų, o kitiems, deja, pasiseka mažiau. Nėra nė vieno profesionalaus snieglentininko, neturėjusio bent kelių traumų. Kitas klausimas – kaip greitai tau pavyksta po jų sutvirtėti ir grįžti atgal į sportą.

 

– Eksremalai yra bebaimiai, kaip įveikti baimę?

Kiek yra tekę bendrauti su užsienio snieglentininkais, klausyti profesionalų interviu – visi bijo. Manau, kad viskas priklauso nuo tavo komforto zonos ribų. Kasdien treniruojantis ir išmokstant ar tobulinant naujus triukus, ribos platėja, anksčiau išmokti triukai nebeatrodo baisūs. Tačiau vos tik pasirodžius naujam iššūkiui, širdis vėl spurda ir galbūt tai yra viena didžiausių šios aistros priežasčių. Jeigu nebijotum, ar tikrai taip džiaugtumeisi išmokęs kažką naujo? (šypsosi)

 

– Kiek jūsų komandoje yra ekstremalų? Sunku pasakyti, bet galima sakyti aštuoni, pusė iš jų lietuviai, pusė užsieniečiai iš aplinkinių šalių.