Monika Klimaitė – ambicinga ir veržli, jauna režisierė. Ji kūrybos nevaržo: lieja ir maišo įvairias teatro formas, tačiai save identifikuoja kaip fizinio teatro atstovę. Jos manymu, kūnas —svarbiausias ir daugiausia galimybių turintis aktoriaus įrankis scenoje. Po neseniai vykusios spektaklio „Baseinas (be vandens)“ premjeros su režisiere kalbamės apie kūniškus dalykus teatre ir kūrybiniuose procesuose.

Kūnas teatre 

Kūnas – itin išraiškinga detalė, kuri komunikuoja su žiūrovu net aktoriui tylint. Užtenka stebėti judesius, pozas, mimikas — ir viskas tampa aišku, nes kūnas niekada nemeluoja. Personažų psichologinius išgyvenimus ir jausmus galima perteikti ir „iššaukti“ per žmogaus fizinį būvį. Tačiau į veiksmą reikia įsitraukti, atsisakyti mechanikos ir rodymo. Kartais scenoje kuriami ryškūs, šaržuoti personažai meluoja, atrodo dirbtini. Perdėtai vaizduojamos emocijos niekada neįtikina, nes aktorius kuria sau tolimą charakterį, naudodamas šabloniškas ir stereotipines kaukes. Meluojama ne tik sau, bet ir savo kūnui.

Tekstas: Roberta Morozaitė

Nuogą kūną teatre šiuo metu būtų galima pavadinti tendencija, nors tai labiau paplitę užsienyje nei Lietuvoje. To dažniausiai griebiamasi norint tik šokiruoti, atkreipti visuomenės dėmesį į spektaklį, tariamą jo „drąsą“. Tai pigus komercinis triukas. Man nepatinka, kai scenoje kūnas apnuoginamas tik dėl nuogumo, o ką tuo norima pasakyti – neaišku. Savo spektakliuose aktorių nenurengiu. Nuogumą galima ir reikia naudoti tik tada, kai sprendimas iš tikrųjų to reikalauja. Esant idėjai nuogas kūnas tampa menine išraiška, o ne vulgariu vaizdiniu.

Pastebimas ir seksistinis požiūris į nuogą kūną scenoje. Pamenu diskusiją, vykusią Niujorke, teatro laboratorijos metu: dėstytojas uždavė klausimą, ką mes matome pasakius „nuogas aktorius scenoje: tai vyras ar moteris?“. Ir VISI pirma įsivaizduoja vyrą. Vadinasi, teatre nuogas vyro kūnas – estetiškas, o moters vulgarus. Į moterį žiūrima labiau kaip į seksualinį, erotinį objektą.

Kūnas „Baseinas (be vandens)“

Spektaklyje „Baseinas (be vandens)“ kūnas svarbus ir kaip idėja, ir kaip fizinė išraiška bei materija. Yra kelios scenos, kuriose pasitelktas judesys, plastika. Vaizdai kuriami fizinėmis kompozicijomis, kuriose ryški kūno deformacijos metafora. Taip idėjinis bei realusis kūnas papildo vienas kitą.

Spektakliui svarbus ir kitas elementas – eksponuojama fotografijų paroda. Norėjosi, kad pjesės tema išeitų iš dramaturginio lauko. Ši paroda tarsi įvadas, spektaklio prologas. Spektaklyje nėra daug vaizdinės medžiagos, todėl nuotraukos papildo veikėjų charakteristikas. Vaizdai gali šokiruoti: nuotraukose dominuoja kūnas. Mano tikslas – deformuoti kūno idėją. Iš kasdienių ir „nekaltų“ kūno dalių sukurti asociatyvų vaizdą, kuris gali pasirodyti daug vulgaresnis ir kelti daugiau abejonių, negu atvirai rodoma intymi vieta. Tai žiūrovo išbandymas: koks yra jo suvokimas, vaizduotės ir interpretacijos lygis. Juk išvydus kažką nepažįstamo, fantazija gali nunešti labai toli. Žmogaus kūnas kartais gali jam atrodyti ir būti nepatogus. Žiūrėdami į keistai surauktą alkūnės odos vaizdą galime pagalvoti, kad tai nepadoru, nes paprasčiausiai nesuvokiame vaizdo. Juk dažnai nepadorus yra ne objektas, o tik tai, kaip jį suvokiame. Tokiu būdu pats žmogus susikuria mąstymo klišes.

Spektaklis „Baseinas (be vandens)“ Sausio 31 d., sekmadienį, 18 val. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.

Režisierė Monika Klimaitė

Aktoriai: Eglė Ancevičiūtė, Justina Nemanytė, Anupras Jucius, Povilas Adomaitis

Prodiuserė Sandra Latanauska

Fotografė Dalia Mikonytė