Te nesupyksta kino mylėtojai, tačiau man kinas visada atrodė nenatūralus. Kine iš esmės tarp kūno ir žiūrovo stovi daug sluoksnių: vaizdo kameros stiklas, montažas, ekranas. Tačiau išsikėlus sau užduotį atrasti kūną arba kūniškumą kino apdovanojimuose „Kinfo 2016“, — šis bei tas pavyko.
Pirma, dar kartą patvirtintas faktas, jog esame priklausomi nuo gero oro. Gal todėl didžioji dauguma nominuotų kino filmų buvo filmuoti vasarą. Mat taip maloniau žiūrovui. Be to vasarą ir kūno daugiau matosi… „Sangailės vasara“, „Dėdė, Rokas ir Nida“, „Edeno sodas“, „Problemų tvarkytojas“, „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ar net po ceremonijos rodyta skaitmenizuota, saulėta ir spalvota „Velnio nuotaka“. Vasarą dirbame, o žiemą atsiimame laurus, nuopelnus ir apdovanojimus.
Paradoksaliai Metų trumpametražiu filmu tapo V. Katkaus ir M. Kavtaradzės „Iglu“. Ten jokios vasaros, o ir kūnai buvo žiemiškai apmūturiuoti kailiais bei pūkinėmis striukėmis. Mums patinka akibrokštai!
Antra — meilė jūrai. „Šis filmas buvo kuriamas iš meilės jūrai“, — taip pasakė Metų aktore tapusi Justė Zinkevičiūtė iš Nidos. Netikėtai Metų aktoriumi tapo kitas pajūrio žmogus iš Klaipėdos — Giedrius Savickas. Atidžiau patyrinėjus buvo galima atrasti ir daugiau išskirtinai talentingų, jūros užaugintų asmenybių.
Jūrą mes visi mylime, tačiau prie jos gyvename tik vasarą, nes žiemą ten nieko nevyksta… Ak, atleiskite, čia kalba mano neišgydomi sentimentai jūrai. Tačiau sprendimo filmuoti prie jūros, šiukštu, negalima sukritikuoti, o ypač kai mano tikslas atrasti kūną kine. Prie jūros jį net privalu demonstruoti. Juste, tau pavyko!
Dėdė, Rokas ir Nida
Kūnas apdovanojimų ceremonijoje. Gyva gyvų kūnų atliekama muzika, grupė „Netikėti svečiai“. Pilna salė tikėtų svečių. Vieni žinomi, kiti nelabai. Vedančiųjų (Gabijos Urniežiūtės bei Justo Vanago) natūralūs, tačiau itin ryškūs ir techniškai nepaslėpti kvėpavimai į mikrofoną. Nejaukios pauzės. Atviras R. Zemkausko prisipažinimas apie kino neišmanymą. Gerbiamas Ryti, na, kam Jūs šitaip? Tauta pasitiki Jūsų kino skoniu ir žiniomis!
Pabaigai. Jei žurnalas „Kūnas Mag“ būtų steigęs savo kino apdovanojimą, kuris neabejotinai vadintųsi „Subtilus kūnas kine“, — apdovanojimą gautų A. Žebriūno „Velnio nuotaka“. Sakote, jis nebuvo nominuotas? Na, čia už viso gyvenimo nuopelnus. Už legendinę V. Mainelytės sceną vandenyje ir už itin herojišką, gražų ir, su visa derama pagarba, seksualų, jauną R. Adomaitį. Ačiū tam, kuris sugalvojo, jog reikia šiai legendinei kino juostai suteikti ryškesnių spalvų.
Tai tiek to kūno. Ačiū organizatoriams už įspūdžius!
Žiūrėkite kiną, nes jis geras antidepresantas žiemą.
Tekstas: Toma Mačiulskytė
Krepšelyje nėra produktų.