Ar yra tekę prabudus ryte gailėtis, kad staiga nutrūko sapnas? Arba džiaugtis, kad jis pagaliau pasibaigė? Buvimas sapne – tarsi antras gyvenimas, kurį gyvename kiekvienas iš mūsų. O jei tai ir yra tikrasis gyvenimas? O jei nepabustume visai? Kažkodėl šie klausimai kelia baimę. Tačiau jei nerizikuosi, juk nesužinosi. Urbanistinio šokio teatras „Low Air“ surizikavo nežinoti, kada sapnas prasidės ir kada pasibaigs bei nežinomybę paversti žaidimu. Nes žaidžiant, niekas neriboja fantazijos ir tik žaidžiant gali išnykti riba tarp sapno ir nesapno.

Kalbino: Eglė Nešukaitytė
Nuotraukos: Laura Vansevičienė

Gruodžio 3 d. „Menų spaustuvėje“ urbanistinio šokio teatras „Low Air“, įkvėpti vieno žymiausių XX a. argentiniečių rašytojų Chulio Kortasaro (Julio Cortázar) kūrybos, pristatys šokio ir vizualaus meno sritis apjungiantį spektaklį „Žaidimas baigtas“, kuris kvies sapną patirti realybėje ir pajusti nemirtingumą.

Šokėjai ir choreografai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius žais pagal kompozitoriaus ir mušamųjų meistro Ado Gecevičiaus gyvai atliekamą muziką, scenografės Laurynos Liepaitės pasiūlytas vaizdines idėjas ir šviesų dailininko Povilo Laurinaičio sukurtą erdvę.

– Kokia pagrindinė spektaklio idėja?

Airida: Sapnų realybė, kurioje esame laisvesni.

Laurynas: Bėk, vaikyti, bėk. Sujaudinti.

 

Kas šiame spektaklyje yra kūnas?

Airida: Kūnas yra tekstas.

Laurynas: Sapno elementas ir materija jam atvaizduoti.

 

– Kodėl pavadinimas „Žaidimas baigtas“?

Laurynas: Užteks vynioti į vatą, juk mes nemirtingi.

Airida: Todėl, kad Chulio Kortasaras.

 

– Ką prieš ateinant į spektaklį reikėtų žinoti žiūrovui?

Laurynas: Būti pasiruošus viskam, o geriau nesiruošti niekam ir tiesiog patirti.

Airida: Aprangos kodas – balti marškiniai ir juodi kostiumai.

 

– Ar dažnai tenka suabejoti riba tarp realybės ir sapno?

Airida: Dažnai scenoje kaip ir prieš užmiegant.

Laurynas: Kiekvieną dieną protas žaidžia su manimi.

Spektaklis rodomas:

Gruodžio 3 d., „Menų spaustuvė“, Vilnius
Gruodžio 28 d., „Menų spaustuvė“, Vilnius