UŽSIDAROME NERIBOTAM LAIKUI

Paskutiniai vienetai su nuolaidomis

santa shopping

Negalėčiau sugalvoti tinkamesnio laiko išpažinčiai apie saiką (ir jo neturėjimą) nei žiemos šventės, kai aplink – nuolaidos, pagundos, vilionės ir pasiūlymai „now or never“ („dabar arba niekada“ – liet.). Ir apie visa ko kokybę (ir nekokybę), kai aplink tiek plastiko, blizgesio, piguvos, o taip pat paradinio gerumo, šypsenų iš inercijos, užmaskuoto susvetimėjimo.

Negalėčiau sugalvoti tinkamesnio laiko išpažinčiai apie saiką (ir jo neturėjimą) nei žiemos šventės, kai aplink – nuolaidos, pagundos, vilionės ir pasiūlymai „now or never“ („dabar arba niekada“ – liet.). Ir apie visa ko kokybę (ir nekokybę), kai aplink tiek plastiko, blizgesio, piguvos, o taip pat paradinio gerumo, šypsenų iš inercijos, užmaskuoto susvetimėjimo.

Oi ne, tikrai nepamokslausiu ir nemėtysiu akmenų į nusidėjėlius, – pats ne be nuodėmės. Tiesą sakant, vis paslystu ir pasiduodu impulsui būti kaip visi „normalūs žmonės“. Bet stengiuosi vartoti saikingai, pirkti apgalvotai, riboti atsitiktinių daiktų atsiradimą spintoje, atsitiktinio maisto skrandyje, atsitiktinių žmonių gyvenime ir atsitiktinių pokalbių apie nieką. Teko nueiti netrumpą kelią iki tos sąmonės būsenos, kai „mažiau yra daugiau“ („less is more“ – angl.) tapo tarsi savaime suprantama norma.

Noriu pasidalinti kaip man sekasi kovoti su vidiniais demonais, kurie saldžiais balsais vis pašnabžda į ausį raginimus imti, nešti, krauti, sandėliuoti, švaistyti, taškyti, plepėti, pezėti, kimšti, apsivalgyti, pergerti, susigundyti maža kaina, užsimerkti į nekokybę, leistis į mandagumo pokalbius apie beverčius dalykus, eiti kavos su žmonėmis, kurie man nerūpi ir kuriems nerūpiu aš. Tikiu, kad kas nors atpažins save, o gal ką nors savo atvirumu įkvėpsiu nebijoti keistis. Ir iškart persiprašau dėl per dažno „aš“ vartojimo – čia tik šitame tekste ir tik edukaciniais/inspiraciniais/išpažintiminiais tikslais.

Taigi, rašau apie „lėtąją“ miesto madą („slow fashion“ – angl.), nuoširdžiai žaviuosi mažais ir nepriklausomais prekės ženklais, šlovinu jų kokybę ir atsidavimą tvarumui, juk naudoja geriausias medžiagas, siuva nedideliais kiekiais ir dažniausiai savo šalyse, paprastai laikosi nulinės taršos politikos. Pats dirbu nišiniam prekės ženklui, kurio vardas asocijuojasi su kokybe ir verte, prisidedu prie jo krypties ir strategijos formavimo. Vertinu gerą maistą ir nesipiktinu, kad „čia gi tik desertas, tai kodėl dešimt eurų“??? Gan tvirtai žinau, kodėl man patinka „Primitivo“ vynuogė ir kodėl butelis „Fronteros“ visiems laikams atsisveikino su mano namais. Žinau, kad Michelangelo Antonioni – tai ne „Vėžliukų nindzių“ personažas, o genialus nekomercinio kino režisierius. Mohera man – iš angoros ožkų gaunamos vilnos rūšis, o ne juokingas žodis, panašus į ispanišką keiksmažodį. Aknė – mėgstamas švediškas rūbų „brendas“ („Acne Studios“ – aut. past.), o ne medicinis terminas jaunatviniams spuogams pavadinti. Užteks paralelių, mintį supratote.

Ar esu snobas? Vadinkite, kaip norite, juk ne tame esmė. Tik taip buvo ne visada. Esu iš paprastos šeimos – tėvai darbininkai, vaikystė miegamuosiuose Klaipėdos rajonuose. Žodžiai „marcipanas“, „karnišonas“ ir „kutiurjė“ mūsų namuose niekada neskambėjo ir vargu, ar skambės. Buvo laikas, kai švelniai tariant nebuvome turtingi. Buvo Kalėdų, kai silkė buvo didžiausias džiaugsmas, o saldainiai „Karvutė“ – labiausiai laukiama dovana. Tada antrame universiteto kurse išvažiavau į Norvegiją – tam, kad užsidirbčiau pinigų. Tą kelionę vadinu savo besaikio vartojimo krikštu. Nieko nematęs ir neturėjęs, Osle per kelis mėnesius prisipirkau du lagaminus „H&M“ rūbų ir net pirmuosius gyvenime kvepalus „Versace Versus“, kuriuos kelias savaites ištikimai, skaičiuodamas paskutines kronas, stebėjau parfumerijos parduotuvės vitrinoje. Visą tai vos partempiau namo į Klaipėdą.

Gavęs pirmąjį darbą laikraštyje ir už pirmąjį honorarą su pasimėgavimu siaubiau rūbų ir avalynės parduotuves. Nuomojamo buto spinta tapo savotišku muziejumi – nemažai visai nenešiotų rūbų su etiketėmis, suvyniotus į firminius maišelius, ten radau išsikraustydamas… Tai nebuvo brangūs daiktai. Tai nebūtinai buvo man tinkantys ar apskritai gražūs daiktai. Bet aš juos turėjau, o jeigu dar gaudavau už gerą kainą ar su didele nuolaida – pasitenkinimas trykšdavo fontanais. Nesidomėjau, bet spėju, kad psichologijoje toks efektas būtinai turėtų kokį mandrą pavadinimą kaip antai „kompensacija“. Juk gaudami daiktus, sumedžiodami nuolaidas, išleidę pinigus, prisivalgę ir prisigėrę – kažką kompensuojame. Kas sunkų darbą, kas nelaimingą meilę, kas išgyventą sovietinį laikotarpį, kai nieko neturėjo.

clothes in the shop

Kada viskas pasikeitė? Tada, kai pradėjau domėtis ir šviesti save – apie verslą, kiną, madą, maistą, santykius, laimės jausmą ir chroniško nelaimingumo priežastis. Nusprendžiau bendrauti tik su įdomiais, tikslą turinčiais, pozityviais žmonėmis. Pasakiau sau, kad užteks valgyti bet ką, užsigeriant bet kuo. Per laiką įsisąmoninau, kad teisūs yra išminčiai, sakydami nesą tokie turtingi, kad pirktų bet kokios kokybės pigius daiktus. Supratau, kad gyvenimas yra trumpas, todėl realu, kad daugelis neatsakingai įsigytų daiktų mane lydės iki pat gyvenimo pabaigos. Ar noriu artimiausius penkiasdešimt metų praleisti bet kokių daiktų draugijoje? O bet kokių žmonių? Žiūrėdamas bet kokius filmus ir skaitydamas bet kokias knygas? Miegodamas su bet kuo ir bet kokiuose pataluose? Atrodydamas bet kaip, argumentuodamas „ai, bus gerai ir taip“.

Sąmoningai išmokau sakyti „ne“. „Ne“ netikusioms draugystėms, „ne“ tukinančiam maistui, „ne“ apgailėtinai rūbų, avalynės, apatinių kokybei. Palaipsniui likau su vos keliais draugais, nuolat pustuščiu šaldytuvu, keliskart sumažėjusiu spintos turiniu. Tapo erdviau ir laisviau. Ir kiek baugoka, nes tapau kitu žmogumi. Žiūrėdamas į 15 metų senumo nuotraukas suprantu – su tuo žmogumi mažai ką turiu bendro. Bet tai buvo kelias, kuriuo su manimi jau neina tobulėti neskatinantys, nuo svajonių atkalbinėjantys žmonės, despotiški bosai, save įsimylėję mylimieji. Taip pat prasta muzika, plastmasiniai virtuvės indai, „zaros“, „danijos“, „katpėdėlės“, lietuviškos komedijos, nesibaigiantys pokalbiai apie kitus žmones, besaikiai pakeliai cigarečių ir nuolatinis miego trūkumas. Žodis „kokybė“ man reiškia daug – daiktuose, santykiuose, darbuose, laisvalaikyje.

Taip, kartais pasitaiko mandagių „ping pong“ pokalbių, nes tokios taisyklės. Pasitaiko didžkukulių su grietine ir spirgais, nes tądien jų vaizdas tiesiog stovėjo akyse. Pasitaiko daiktų iš prastos sudėties audinių, nes sugebėjo pavergti nematytu kirpimu. Pasitaiko išgerti gamyklinio alaus, nes kitokio bare nebuvo. Pasitaiko pažiūrėti iki galo prastą spektaklį, nes nebuvo tinkamos pauzės išeiti iš salės.  Bet visą tai darau sąmoningai, apsisprendęs, žinodamas, kad mano standartai aukštesni ir kad darau išimtis. Kai turi taisykles, gali leisti sau nuo jų nuklysti. Kai taisyklių neturi, tiesiog plauki pasroviui ir darai kaip kiti.

Girdžiu argumentą: „Kokybė kainuoja!“ O taip, kainuoja. Parduotuvėje žvilgsniu nuskenuoju asortimentą ir einu tiesiai prie man patinkančio rūbo ar batų. Beveik visada tai būna brangiausias siūlomas daiktas. Bet dar labiau kainuoja nekokybė. Kiek pigių džinsų per metus turime nusipirkti, kad suprastume – gal už išleistus pinigus išeitų vieni kokybiški? O kiek porų batų mus nuvils pačiu netikėčiausiu momentu, kol ryšimės įsigyti gerus itališkus? Užuot investavęs į greitąją madą savo sunkiai uždirbamus pinigus – investuoju į stilių, kruopščiai apgalvotą savo paties portretą, kuriame „nusėda“ tikslingai atrinkti, vienas kitą papildantys daiktai. Žinau, kad jie tarsi bičiuliu tapęs naminis gyvūnas į mano gyvenimą ateina dešimčiai, penkiolikai ir dvidešimčiai metų. Apie santykių kokybę net nekalbu – negaliu suprasti „šalto kotleto“ efekto, kai gyvenama iš pareigos, draugaujama iš įpročio, bendraujama dėl naudos…

Jau ateinantį pirmadienį Vakarų pasaulis išprotės dėl daiktų – antrąją Kalėdų dieną visi puls į parduotuves, nes prasidės didžiausios nuolaidos (Boxing Day). Gal užsuksiu ir aš, bet tik todėl, kad esu dar rudenį šaltu protu išsirinkęs kelis daiktus, kuriuos mielai priglausčiau savo spintoje. Tačiau tuo metu negalėjau jiems išleisti tokių sumų, kurios užrašytos etiketėse, tad nuolaidų laukiu ir aš. Prekybos centruose pamatysiu daug žmonių, kurie temps, neš, veš, grūs, brauks, šluostys prakaitą ir laimingais veidais stums vežimus. Vėliau jie sės prie nukrautų stalų ir valgys, gers, kimš, juoksis iš nejuokingų anekdotų ir susėdę ant sofų su nevisada mėgstamais giminaičiais žiūrės kokią amerikietišką komediją. Tebūnie. Tikrai nesmerksiu. Mintyse linkėsiu saiko, tikrumo ir kokybės. Visame kame. Nes atsivertimai įvyksta, ir ne tik per Kalėdas. Aš tai tikrai žinau.

manekene vitrinoje
Uždaryti
Prisijungti
Uždaryti
Krepšelis (0)

Krepšelyje nėra produktų. Krepšelyje nėra produktų.





0