Trys dienos ir daugiau nei šimtas aštuoniasdešimt meistrų – taip skaičiais galima apibūdinti „Memel Tattoo“ konvenciją. Klaipėdoje vykusiame renginyje dalyvavo tatuiruočių salonai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Estijos, Suomijos ir kitų valstybių. Tai didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse: atviras ir tatuiruočių meno entuziastams, ir pasigrožėti atėjusiems lankytojams. Tatuiravimo mašinėlių muzikos užpildytoje erdvėje buvo ypatingai daug pusnuogių kūnų. Tačiau, kalbant apie tatuiruotes, yra daugybė su jomis susijusių dalykų, kurių išmatuoti arba suskaičiuoti neįmanoma. Tarkime, kiek kartų kažkas sukando dantis, kai tatuiravimo mašinėlė slydo per jautrią kūno vietą?
„Memel Tattoo“ konvencija – pirmoji, kurioje teko dalyvauti. Priskirčiau save tiems, kurie žavisi tatuiruotėmis, tačiau išmarginti kūno nesiryžta. Dalis meistrų pasakojo, kad jaučiasi išvargę, o kiti – atvirkščiai – įkvėpti dirbti. Anksti ryte prasidėjusios kelionės į Klaipėdą įspūdžius pateikiu smalsaus svečio akimis. Sugalvojau tris pagrindinius klausimus konvencijos dalyviams, kurių atsakymai aktualūs kiekvienam bent šiek tiek besidominčiam tatuiruotėmis.
Ar tai – kultūra?
Lankantis tatuiruočių salonuose, o šį kartą konvencijoje, kyla klausimas, ar kartą pabuvęs toje aplinkoje gali pamiršti rašalą visam gyvenimui. Tiksliau, ar patys meistrai ir nuolatiniai klientai laiko save margo judėjimo arba kultūros dalimi. To paties klausiau ir vieno iš konvencijos organizatorių, Danieliaus Djačkovo, dar kitaip žinomo Danio vardu. Jo manymu, tai tapo subkultūra, kurios narius jungia kažkas daugiau nei tatuiruotės. „Tatuiruoti žmonės tarpusavyje bendrauja paprasčiau. Juk lengva pradėti pokalbį: Hey, nice tattoo. Where did you get it? Taip užsimezga ryšys. Žmogus, prieš pasidarydamas tatuiruotę, turėjo pasiekti ne tik tam tikrą socialinį statusą, susijusį su finansine padėtimi, bet ir motyvacijos tatuiruotis stadiją. Dėl to sutikęs kitą tatuiruotą žmogų išsyk nusišypsai, nes jūs jau turite daug bendro.“
Pasak jo, konvencija yra vienas iš būdų šiems bendraminčiams susitikti. Tačiau ši – tik viena iš dviejų priežasčių ją organizuoti. Kita – siekis paneigti neigiamus stereotipus. Renginyje laukiami ir tie, kurių kūnuose sunku rasti „laisvo“ ploto naujoms tatuiruotėms, ir tie, kurie jų nenori turėti. Viešumas ir atvirumas padeda po truputį tirpdyti sieną tarp naujosios bei senosios kartos – smerkiančiųjų bei palaikančiųjų tautuiruočių kultūrą.
Klasikinės tatuiruotės paieškos
Apie tatuiravimo meną parašyta daug knygų, tačiau norėjau asmeniškai paklausti meistrų, kokia, jų nuomone, yra klasikinė tatuiruotė. Danielius Djačkovas kantriai aiškino, kodėl mano klausimas yra klaidingas. Pasak jo, kiekvienoje kultūroje tatuiruočių klasika apibrėžiama skirtingai. Vakarietiškoje tatuiruočių tradicijoje klasika laikomos gana primityvia technika atliekamos „Sailor“ (jūreivių) tatuiruotės – grubios, storos kontūrinės linijos, neryškios spalvos. Kita tatuiruočių klasika – „Yakuza“ tatuiruotės, atsiradusios Japonijoje ir ten siejamos su nusikalstamumu.
Dabar vėl grįžtama prie primityvių tatuiravimo būdų, kuriems nerekalingos elektrinės mašinėlės: tad, kažkada buvusi tradicija dabar jau gali atrodyti moderni. Be elektrinės mašinėlės atliekamą tatuiravimo seansą buvo galima stebėti ir „Memel Tattoo“ konvencijoje.
Po šio pokalbio užsibrėžiau tikslą surasti meistrą, kuris daro Danieliaus nurodytas tradicines tatuiruotes. Visi apklausti meistrai rodė į pirmojo aukšto salėje po „Totemas Tattoo“ iškaba sėdinčią žaviąją meistrę Simoną – Cherry. Paklausus apie tatuiruočių klasiką, kalba nukrypo link Sailor tattoo. Pasak jos, jūreiviškos tatuiruotės, šalia šiandien populiarių hiperrealistinių tatuiruočių, gali atrodyti vaikiškai. Tačiau meistrė į kūrybinį dizaino procesą siekia įtraukti ir klientą, kartu stengiamasi sukurti unikalų, užsakovo poreikius atitinkantį, piešinį. Ji – ta meistrė, kuri, kaip akušerė gimdyme, išgyveno kliento veido tatuiruotės „gimimą“, rodydama, kaip jis turėtų kvėpuoti.
Tatuiruoti žmonės tarpusavyje bendrauja paprasčiau. Juk lengva pradėti pokalbį: Hey, nice tattoo. Where did you get it?
Meistriškumo matavimo vienetai
Vienas iš pagrindinių konvencijos įvykių – konkursas, kuriame vertinami meistriškiausiai atlikti skirtingų kategorijų kūriniai. Šiemet juos vertino seniausiai, nuo 1992 -ųjų, Lietuvoje tatuiruotes darantis Ramūnas Bobelis iš „Ramas Tattoo“, Vladislov Novickij – tatuiravimo mašinėlių meistras bei dizaineris Vilius (Vilhelmas) Giedraitis. Kūrinys buvo vertinamas pagal tris kriterijus: atlikimo technika (linijų gylis, dažų panaudojimas, klaidos), kompozicija – kaip tatuiruotė yra pritaikyta prie tatuiruojamo kūno ir originalumą – įvertinamas tatuiruotės dizainas, jo autentiškumas, meistro įdirbis.
Klientai meistrus vertina ir renkasi pagal savus kriterijus. Pavyzdžiui, mano kalbintas Aleksandras, į konvenciją atvykęs iš Rusijos, čia tatuiravosi rankovę, o meistrą pasirinko pagal jo darbų nuotraukas, esančias internete. „Tai vaikinas, estas, iš „Warship Tattoo“, kuris padarė man šią tatuiruotę. Susisiekėme likus dviems savaitėms iki konvencijos. Nusiunčiau jam norimos tatuiruotės nuotrauką. Jis, pakeitęs kelias dalis, atsiuntė eskizą. Mano tatuiruotė vaizduoja skandinavų dievus: Odiną ir Torą, besikaunančius su vilku ir gyvate. Ant rankos – skandinavų mitologijos motyvai. Man ji labai patinka, tikiuosi, kad meistras laimės konkursą“, – pasakojo Aleksandras.
Antrame pastato aukšte visų akys ir telefonų kameros buvo nukreiptos į salės viduryje vykstantį tatuiravimo seansą. Giedrius Bardauskas iš salono „Angis Tattoo“ be elektrinių mašinėlių, asistuojant porai kitų meistrų, tatuiravo vyrą. „Meditacija“ – taip, mano akimis, labai skausmingą, kelias valandas trunkantį seansą, apibūdino jie. Su šio ritualo atlikėju, „Angis Tattoo“ meistru ir įkūrėju Giedriumi kalbėjomės apie jo ir kliento santykį iki tatuiravimo. Klientas turėtų meistrą rinktis ne tik pagal jo atliekamas tatuiruotes, bet ir pagal bendravimą. Jis pats pripažįsta, kad ne vienas klientas tapo jo draugu. Vis dėlto, dažniausias tatuiruočių meistro vaidmuo – patarėjas. Pasak jo, Lietuva yra puiki vieta darytis tatuiruotę: „Lietuvoje dirba daugybė gerų, talentingų meistrų. Kuo tolyn, tuo daugiau gerų darbų galime pamatyti: tiek dėl jų atlikimo kokybės, tiek dėl savitumo.“
Anot Giedriaus, tatuiruotės eskizą taip pat reikėtų palikti meistrui: „Jis įsivaizduoja, kaip jo ranka seks kiekvieną nupieštą liniją. Žino, kokių kontrastų reikia piešinyje. Visa tai yra meistro vaizduotėje. Jeigu jis įsivaizduoja piešinį ant kūno, realybėje šis, be abejonės, atrodys gerai. Reikia prisiminti, kad tatuiruotė ne tik puošmena, o ir elgesio programa. Ją pasidaręs žmogus elgiasi taip, kaip nurodo kūnas. Pasąmonė reaguoja į ištatuiruotus simbolius, atitinkamai į piešinį reaguoja ir aplinkiniai žmonės.“
Nors vykdama į konveciją planavau dar kartą savo odoje simboliu įamžinti jaunystę, to nepadariau. Tatuiravimo seansų būsenas fiksavau fotoaparatu, o tatuiruotę darysiuosi vadovaudamasi Giedriaus patarimu – gerai apgalvoti. „Kultūros fabriko“ patalpose prasilenkiau su žmonėmis, kurių kūnus dengia rašalo istorijos. Buvau teisi dėl kelių dalykų: tatuiruotė gali būti tik puošmena arba ypatingą reikšmę turintis priminimas, antra – dėl šio kūno puošybos meno susikūrė unikali bendruomenė, kurios išmargintais kūnais galėčiau grožėtis valandų valandas.
Krepšelyje nėra produktų.