Gyvenimiškos situacijos yra ir teatro, ir kino kūrinių pagrindas, tačiau jas atkartoti pasirodo nėra taip lengva! Kaip tam paruošti savo pagrindinį darbo instrumentą – kūną? Balandžio 30-ąją fizinio kūno ir balso stiprinimo seminare Vilniuje mokys profesoriai iš Niujorko Daniel Irizarry ir Laura Butler Rivera. Apie šį renginį ir savo požiūrį į kūną kalbėjomės su seminaro organizatore, kino aktore Arnolda Noir. Ji, turinti teisės mokslų lietuvišką diplomą, vėliau baigė vaidybą Niujorke. Arnolda sako, jog kūnas yra aktoriaus svarbiausias instrumentas.

– Koks, tavo manymu, turėtų būti aktoriaus santykis su kūnu?

– Man atrodo, kad kūnas aktoriui tiek pat svarbus, kiek šokėjui. Tai instrumentas, kurį privalai prižiūrėti. Juk net žvilgsnio pakeitimas, sutelkimas kur nors kitur, jau yra tavoji kūno kalba, kurią turi lavinti. Tavo energija visiems yra matoma, ypač prieš kamerą. Aktorius turi jausti atsakomybę ne tik dėl žiūrovo, bet dėl savo profesijos, todėl kūno priežiūra turi būti neatsiejama aktoriaus darbo dalis.

– Kaip šitas santykis atsiskleidžia tavo darbe?

– Planuoju pradėti šokio meditacijos seminarus, kuriuose galės dalyvauti ir profesionalai, ir mėgėjai. Dabar yra madinga mokytis atsikratyti streso, analizuoti save ir judesio pagalba pritaikyti įvairius metodus. Pagaliau žmonės labiau rūpinasi savimi ir savo psichine, emocine ir fizine sveikata. Man ši veikla yra nauja. To mokiausi Niujorke, studijuodama vaidybą iš tų pačių dėstytojų, kurie ves seminarą Lietuvoje.

– Kodėl šis fizinio kūno ir balso stiprinimo seminaras naudingas profesionalams?

– Šis seminaras yra skirtas atlikėjų, aktorių ir šokėjų dramatiniams instinktams stiprinti. Profesorių Daniel Irizarry ir Laura Butler Rivera būdas mokyti yra glaudžiai susijęs su kūnu. Pasak jų, jei tavo kūnas pasiruošęs, balsas į personažą „ateis“. Abu profesoriai šiemet dėsto Bilkento universitete Turkijoje, todėl pasinaudojau galimybe juos pasikviesti čia. Jie dirba pagal Majerholdo biomechanikos principus, „commedia dell`arte“ techniką, Delsartre siūlomą metodą, Lecoq, akrobatiką, ikonografiją ir improvizaciją. Lietuvoje kol kas vyksta tik konkrečių technikų seminarai, o šis – tai kelių metodų samplaika. Juos praktikuojantis patyręs žmogus sugebės atsirinkti, kas jo profesinėje aplinkoje yra reikalingiausia. Tai galimybė į savo patirtį įtraukti darbą su šiais profesoriais, kurie daugybę metų vaidina ir kuria fizinį teatrą. Šis seminaras bus fiziškai sunkus, jame nebus ilgesnių pertraukų. Man kaskart jis atrodo itin intensyvus, po kurio lieku šlapia nuo prakaito, tačiau labai patenkinta.

– Kas yra biomechanika teatre?

– Aš galiu atsakyti, kas tai yra mano akimis, nes seminaro profesoriai, kurie praktikuoja tai daug metų, tikriausiai atsakytų kitaip. Be to, kalbėti apie judesį yra sudėtingiau nei rodyti, bet pabandysiu. Biomechanika – tai visi kasdienybėje atliekami judesiai, kuriuos teatre reikia „padidinti“ bei žinoti kaip juos tiksliai atkartoti. Klasikiniai pavyzdžiai galėtų būti akmens kėlimas arba ieties metimas. Scenoje keldamas įsivaizduojamą akmenį jau turi žinoti, iš kur tas akmuo nukrito, koks jis, o metant ietį naudoti beveik visus raumenis ir tai atlikti taisyklingai. Aktorius, kuris šį veiksmą atlieka tris mėnesius iš eilės, kasdien po tris valandas, negali pavargti ir turi mokėti teisingai naudoti savo energiją.

– Jei vaidyba yra realių gyvenimo situacijų atkartojimas, kodėl tai yra didesnis iššūkis kūnui?

– Gal tai nuskambės religiškai, bet teatras yra ir bažnyčia, ir politika. Tai yra daugiau nei realybė, aukščiau nei gyvenimas. Net natūrali scena tarp dviejų žmonių, jų pokalbis, yra surežisuoti veiksmai, kuriems aktorius ruošėsi iš anksto. Net būdamas „čia ir dabar“ su partneriu jis dažniausiai veikia apgalvojęs, pasakoja konkrečią kažkieno gyvenimo istoriją. Realistiška vaidyba populiarėja, tačiau manau, jog skirtingų istorijų išgyvenimas, kurį patiria aktorius, vistiek yra aukščiau už kasdienybę.

– O ką tau reiškia vaidyba?

– Man – tai bendruomenė. Kitose, ne meno, srityse nepritapau ir atėjo laikas, kai radau vietą bendruomenėje, kurioje man gera. O prieš tai vyko įvairūs asmeniniai ieškojimai.

– Koks yra didžiausias iššūkis aktoriaus kūnui?

– Traumos. Kiekvieno profesionalo gyvenime jų pasitaiko ir tik jas patyręs išmoksti gyventi, labiau save saugoti. Didžiulis iššūkis – atleisti sau, jog taip atsitiko. Arba kitas – kiekvieną dieną priimti kaip naują. Jei esi laisvai samdomas aktorius, ypač Lietuvoje, gali greitai nusivilti ir pasiduoti, nes dažnai vyksta atrankos, kurios ne visada yra sėkmingos. Aš suprantu, kad daug jaunų žmonių tai jaučia, ieško papildomų darbų arba net galvoja šią profesiją mesti. Tokie dalykai gali slėgti, todėl kasdien atsibudus ryte susiduri su iššūkiu nusiteikti, jog nesvarbu, jei vakar tau nepasisekė –šiandien yra nauja diena!

Fizinio ir balsinio kūno stiprinimo seminarais vyks balandžio 30 – ąją dieną „House of Puglu“ (Vilniaus g. 16), 11 val. Dar yra laisvų vietų. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/1679484665658477/

Tekstas: Indrė Ožalinskaitė