Šia grupės „Daft Punk“ daina pasibaigė lietuvių A. Ramanauskaitės, P. Tamolės, M. Stabačinsko sceniniu reiškiniu įvardintas šokio spektalis „Contemporary?“. Taip man baigėsi šeštoji tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ diena. Dar ilgai galvoje skambėjo „Lose Yourself To Dance“, o mintyse mačiau atsipalaidavusius, besišypsančius, šokančius žmones. Todėl po spektaklio nesinorėjo pasinerti į jau ketvirtą tą dieną scenos patirtį ir galimai išblaškyti body celebration nuotaiką. Veikiausiai festivalio programos sudarytojai siekė maksimaliai išnaudoti šokio gerbėjų sekmadienio laiką.

Nežinau kaip jūs, bet aš gerą šokio spektaklį jaučiu savo kūnu. Kai sėdint žiūrovo kėdėje ir stebint šokėjus, instinktyviai susitraukia raumenys ir tarsi pats kūnas veržiasi prisijungti. Kai gali atsipalaidavęs stebėti tekančią šokėjų kūno judesių sintezę. Kai atrodo, jog jų judesiai yra atliekami lengvai, tarsi be jokių pastangų, o apie atlikimo fizinį krūvį išduoda pamažu šlampantis šokėjo kūno paviršius.

Kone stipriausiai tekantis, tarsi sraunus, akmenuotas kalnų upelis, buvo kanadientės Loise Lecavalier kūnas spektaklyje „So Blue“. L. Lecavalier yra laikoma ryškiausia Kanados šiuolaikinio šokio ikona. 57-ių metų atlikėja stebino kūno galimybėmis ir ištverme: spektaklis truko bemaž valandą, o atlikėja intensyviu ritmu, beveik nesustodama, kūnu pasakojo savo istoriją. Tiesa, įpusėjus spektakliui scenoje pasirodė kitas, didelis ir masyvus šokėjas, kuris buvo tarsi kliūtis pagrindinio veikėjo siužetinėje linijoje. L. Lecavalier vienareikšmiškai tapo ikona ne tik Kanados šiuolaikiniame šokyje, bet ir festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje.

Nuotrauka: D.Matvejev

Kitas nemažiau svarbus festivalio įvykis – RUBBERBANDande grupės taip pat iš Kanados pasirodymas. Spektaklis vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, erdvėje, kur fiziškai atstumas tarp šokėjo ir žiūrovo yra didelis. Tačiau trupės vadovas, choreografas Victor Quijada nusprendė žiūrovą įtraukti į užkulisių virtuvę: iš techniko pusės, maždaug vidury salės, pasigirsta tekstas: „Gerai, dabar įjunk devintą kūrinį, pritemdyk salės šviesas ir pradėkime spektaklį…“ Žiūrovai ima šurmuliuoti, nepatogiai muistytis, nesuprasdami, ar tai spektaklio elementas, ar techninė kliurka.

Tą patį vakarą, dienos aptarimo su kūrėjais metu „Menų spaustuvėje“ V. Quijada sakė, jog „Empirical Quotient“ yra pirmasis spektaklis, kuriame jis pats nešoka, tad jam norėjosi savęs nors ir kitoje formoje – balsu. Tiesa, Lietuvoje skambėjo lietuviškas balsas su lietuvišku tekstu. Tačiau ką čia apie smulkmes – juk trupė RUBBERBANDande garsi precizišku šokio atlikimu, kuriame jungiasi klasikinio, modernaus ir gatvės šokio technikos! Ir išties, stebint matyti sklandi ir tekanti judesių sintezė, kuri neretai sąmoningai stringa perteikdama siužetinį žmonių tarpusavio nesusikalbėjimą. Džiugino profesionalus kompozitoriaus Jasper Gahunia garso takelis, kuriame delikačiai liejosi klasikinės bei gatvės, Hip-Hop muzikos ritmai.

 

Ir tai buvo visi spektakliai, kuriuose skambėjo mažiausiai teksto. Sunku pasakyti, kodėl į tai atkreipiau dėmesį. Gal vis dar tikiu, jog universali kūno kalba yra iškalbingesnė už žodį? O gal pati dirbdama su žodžiais ilgiuosi kitokios komunikacijos?

Italai Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella spektaklyje „Happy our“ sukūrė dar vieną body celebration nuotaikos bombą. Na, bet tą nostalgiškąją, kai kūnas jau įpusėjęs savo šimtmetį ir belieka tik juoktis ar juokauti. Papildomomis priemonėmis kurti keistus personažus ir juoktis. Nusirengti iki trumpikių, užsidėti diržą ant nuogos odos, užsimaukšlinti šviesų peruką ir kvailioti bei juoktis. Palikti sceną. Grįžti į ją su alaus buteliu rankose. Pakviesti į sceną pašokti jauną ir talentingą lietuvių jaunimą ir juoktis. Na, bet tikriausiai su viena kita ašara viduje. Kūnai turi tendenciją senti. Svarbu tik neprarasti humoro jausmo.

Kitas „kalbantis“ spektaklis, kuris labiau primena ne spektaklį, o performansą – Henri Hütt „Rhythm is a Dancer“ iš Estijos. Atlikėjas ieškojo ritmo, svarstė – kas daro šokėją šokėju, o kas daro ritmą ritmu? Naudojosi kūno garsais – širdies ritmu, spragsėjimu, švilpavimu. Pastarąja technika estas atliko (įšvilpavo) ilgą klasikinį kūrinį. Taip pat bandė savo kūno galimybes šokinėdamas ritmingai ar neritmingai per virvutę. Tai asmeniškas H. Hütt projektas, kurio ribos išsitęsė už scenos ribų: projekcijose matyti atlikėjo vaikystės nuotraukos bei vaizdo klipas iš daug mažų, vieno pirštų suspragsėjimų skirtingose lokacijose. (Ach, kaip tai sunku įvardinti žodžiais!)

 

Ispanas Pere Faura spektaklyje „Striptease“. Šią scenos patirtį pavadinčiau moksliniu esė scenoje. Kas gi yra striptizas? Ar tai tik šokėjo rūbų nusimetimas scenoje? Kodėl mes į jį einame? Atlikėjas kėlė šiuos klausimas ir čia pat į juos atsakė: „striptease is an artistic construction of erotism“. Tai tarsi P. Fauros gyvas susitikimas su lietuviška auditorija – jis nuoširdžiai papasakojo, kaip jį pakvietė į festivalį, jog jis spontaniškai pasirinko rodyti spektaklį, specialiai kurtą festivaliui, apie striptizą, tikėdamasis, jog ateis daugiau žmonių. Gal tai buvo tik žodžiai, bet lietuviška auditorija nuoširdžiai tikėjo. Ta pati lietuviška auditorija keistai žiūrėjo į rūbus nusimetantį šokėją, o po to turėjo galimybė savo reakciją pamatyti ekrane. P. Fauros siunčiamą žinutę supratome: kūno nereikia smerkti, net jei jis atlieka erotinius veiksmus. Body celebration!

 

Tai viskas kuo norėjau su Jumis pasidalinti. Sąmoningai nepapasakojau apie lietuvių šokėjus (Klaipėda „PADI DAPI Fish“ ir Kauną „AURA“), nes su jais dar susitiksime ne kartą. Prieš akis šio vakaro festivalio kulminaciniai momentai: Marie Chouinard trupė iš Kanados „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIANTIONS“ ir Erna Ómarsdóttir ir Valdimar Jóhannsson iš Islandijos „Lazyblood“.

Švęskime kūną, nes jis vienintelis yra gyvas ir tikras. Lose Yourself To Dance!

Tekstas: Toma Mačiulskytė