Tekstas: Eglė Nešukaitytė
Nuotraukos: Dmitrijus Matvejevas ir Milda Venslavičiūtė
Vaizdo įrašas: @dayp.photography


Kodėl gyvendami išmaniajame pasaulyje dažnai jaučiamės vieniši? Kodėl vis mažiau sutinkame žmonių, su kuriais gera kartu patylėti? Kodėl vieni nuo kitų vis tolstame, nors kalba bei komunikacijos priemonės tik tobulėja? Kaip bendrausime ateityje ir ar mums vis dar bus reikalingas emocinis intelektas?

Lapkričio 3 ir 4 dienomis „Menų spaustuvėje“ choreografė ir atlikėja Živilė Virkutytė pristatys šokio, sensorinių projekcijų ir muzikos spektaklį „Rozetos akmuo“. Scenoje ji pasirodys viena, tačiau spektaklyje su kompiuteriu bus gyvai projektuojami sensoriniai vaizdai, kuriuos kurs video projekcijų menininkas Ed Grimoldby. Dalį muzikos gyvai atliks Andrius Šiurys ir Jūra Elena Šedytė. Spektaklio kūrėjai tyrinėja verbalinės kalbos atsiradimą, žmonių komunikacijos bei minties struktūros kaitą nuo neverbalinės kalbos laikų iki šiuolaikinės bendravimo struktūros, kurios egzistavimas nebeįsivaizduojamas be technologijų.

Spektaklio metu naudojama „Izadoros“ programinė įranga, kurią medijų menininkas ir programuotojas Mark Coniglio sukūrė specialiai darbui su šokėjais. Idėjos plėtojimui spektaklio autorė Živilė Virkutytė pasitelkė antropologijos, kognityvinės psichologijos žinias. Jungdami vizualines priemones, judesį ir kūną, kaip žmogiškųjų patirčių transliuotoją, kūrėjai kviečia žiūrovą vaizdą sieti su emocija, nebijoti prisiliesti, pažinti bei tyrinėti savo emocinio intelekto.

aIMG_6146i

Kokia pagrindinė spektaklio idėja?

Visa ko centre yra komunikacija su savimi, tarp kultūrų ir komunikacijos struktūrų kaitos žmogiškosios evoliucijos eigoje. Šiame kontekste kūryba yra neišsemiama. Kada prasidėjo toks akivaizdus nesusikalbėjimas tarp žmonių? Kodėl sukūrėme tą artumo iliuziją savo kasdieninėje komunikacijoje su kitais, bet esame taip emociškai toli vienas nuo kito? Galbūt išmokome emocijas cenzūruoti? Ar gali būti kažkas pozityvaus tolesnėje evoliucijoje, jeigu visiškai nusigręžiame nuo mūsų esminių žmogiškųjų ištakų bei pagrindinio mąstymo įrankio – emocinio intelekto? Kalba yra vidinis ir išorinis pasaulis. Jos sudėtingumą ir įtaką mes su Edu ir bandome užčiuopti šiame spektaklyje.

Kas šiame spektaklyje yra kūnas?

Kūnas čia įdomiausias įvairiose padėtyse ir aplinkybėse. Kaip jis egzistuoja, komunikuoja, keičiasi, evoliucionuoja. Kaip per kūną patenkanti informacija transformuojasi į įvairias kultūras, kalbas, gyvenimo būdą, struktūras… Kūnas galbūt buvo pradžių pradžia, nuo jo „pokalbio“ ir interpretacijų su savimi bei aplinka, užsimezgė struktūros, kiti kūnai ir sistemos, kuriose gyvename šiandien. Norisi bandyti panarplioti ir įkūnyti tas kūniškąsias patirtis, pajusti bei pažinti ne tik fizinę kūno evoliuciją, bet ir emocinę. Spektaklyje kūnas daugiau patiria nei šoka. O patirtį stiprina vizualusis „kūnas“, žmogiškojo tęsinys – sensorinės projekcijos.

Kodėl pavadinimas „Rozetos akmuo“?

Spektaklio atspirties taškas yra Rozetos akmens atradimo istorija – remiamės šios istorijos filosofija. Abi spektaklyje naudojamos formos – judesys ir sensorinės projekcijos – kuria skirtingas komunikacijos interpretacijas. Tai, ko negalima paaiškinti viena forma, paaiškina kita. Tokiu būdu teatriniame kontekste sukuriama dar kitokia reikšmė. Scena tampa tuo „akmeniu“ – dviejų kalbų susitikimo vieta, kur kartu išreiškiama ta pati idėja, bet skirtingomis priemonėmis. Galbūt dar ir dėl to, kad tai dviejų skirtingų kultūrų projektas.

Ką tau asmeniškai reiškia kalba?

Kalba kuria ir kalba griauna. Kiekvieno rankose ji tampa įrankiu kurti realybę individo ir pasaulio kontekste. Kurti sistemas, įtikinti kitus jomis patikėti ir tada visa tai sugriauti. Kalba kuria ir realybę, ir iliuziją. Mane šis dvilypiškumas bei jėga baugina, tačiau kartu ir žavi. Ne veltui tai žmogiškosios formos ištaka.

Ką prieš ateinant į spektaklį reikėtų žinoti žiūrovui?

Tikriausiai, visko labai neanalizuoti, labiau dalyvauti procese kaip tyrinėtojui. Galbūt atras jame sau artimas emocijas, pažadins savo jusles, atvers kitą intelekto pusę – ne loginę.

Spektaklis rodomas:

Lapkričio 3, 4 d., „Menų spaustuvė“, Vilnius

 

Choreografė ir atlikėja: Živilė Virkutytė

Video projekcijų menininkas: Ed Grimoldby

Muzika: Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys