Birželio 3 d. choreografė Agata Pečiul pristatys eksperimentinio šokio spektaklį „State of Flow“. Pasitelkiant kūrybines užduotis, improvizaciją, šiuolaikinio šokio įrankius ir gatvės šokių technikas bei kitas judėjimo disciplinas, sukurtas darbas su dar nematytu judesio žodynu, jo pateikimu, tyrinėjama „state of flow“ (liet. tėkmės) sąvoka. Spektaklio tema yra paremta psichologo Mihaly Csikszentmihalyi tyrimais ir moksliniais straipsniais apie gyvenimo tėkmę (ang. „state of flow“) ir jo etapus. Labai daug dėmesio skiriama spektaklio kūrybiniame procese dalyvaujančių atlikėjų ir žiūrovų sąmoningumo ugdymui, savo asmenybės tyrinėjimui ir suvokimui.
Tekstas: Eglė Nešukaitytė
Nuotraukos: Laura Vansevičienė
Kokia pagrindinė spektaklio idėja?
Išsikėliau iššūkį sujungti skirtingų patirčių, įgūdžių ir šokio stilių šokėjus bei surasti tarp jų sąlyčio taškus. Siekis buvo išgryninti unikalų judesį, pasitelkiant skirtingas užduotis, padėti jiems atsiverti, rasti pagrindą savo šokiui bei eksperimentuoti su skirtingais šokio stiliais, kovos menais ir kurti naują „judesio žodyną“.
Mūsų spektaklio ir judesio tyrinėjimo pagrindu tapo būsena, vadinama „state of flow“ (liet. tėkmės būsena) ir „flow“ (liet. tėkmė) kaip sąvoka, kuri yra visur – muzikoje, judesyje, gamtoje, laike ar pačioje būtyje.
Norint pasiekti tėkmės būseną, būtina patirti visą ciklą, kurio etapai visada tokie patys. Pirmasis – sunkumai, perdėtas pradžios analizavimas, kova su savimi. Antrasis – minčių paleidimas ir iššūkių priėmimas, ne tik planavimas, bet ir darymas. Trečiasis – tėkmės būsena, kurioje viskas susijungia ir pradeda vykti tarsi savaime. Ir galop, ketvirtasis – atsigavimas ir visko, kas buvo, suvokimas.
Kas šiame spektaklyje yra kūnas?
Kūnas ir judesys yra neatsiejami dalykai. Per kūną mes suvokiame judesį, per judesį – kūną, o galutiniame taške ir save kaip visumą. Kūnas čia yra visko pradžia ir pabaiga. Nuo jo atmetimo, laužymo ir konstravimo iki visiško suvokimo ir priėmimo.
Kūnas – tai fizinė tėkmės išraiška. Jis yra laidininkas, kuris padeda šokėjui transliuoti savo išgyvenimus, tyrinėti savo ir kitų kūnų judėjimą, iškelti vis naujas užduotis. Šiame spektaklyje ir visame jo procese tai svarbus koncentracijos ir tyrimo objektas, kuris veda prie galutinio tikslo – atsidavimo tėkmei, tiek buvimo, tiek judėjimo prasme.
Jis taip pat ir pagrindinis įrankis, kuris leidžia šokėjui palaipsniui įsitraukti ir pasinerti į „state of flow“, atsiriboti nuo aplinkinio triukšmo ir susitelkti tik į save patį, leisti kažkokiems vidiniams potyriams jį vesti. Tuo pačiu ir žiūrovas stebėdamas, ir galima sakyti, medituodamas į kūną – leidžiasi į tėkmės būsenos labirintus.
Kodėl pavadinimas „State of Flow“?
Šį pavadinimą padiktavo vengrų psichologo Mihaly Csikszentmihalyi moksliniai straipsniai apie tėkmę, kuriuose ir pateikiama sąvoka „state of flow“. Tai visiško atvirumo, nuoširdumo, atsidavimo ir buvimo akimirkoje būsena, kurioje egzistuoja tik čia ir dabar. Ji nepavaldi nei laikui, nei erdvei. Šioje būsenoje žmogus susilieja su veikla, kurią vykdo, nesvarbu, ar tai būtų kažkas intensyvaus, kaip šokimas, ar pasyvaus, kaip stebėjimas.
Tai yra ta būsena, kurią bandysime pasiekti eksperimentuodami scenoje su judesiu ir kuri bet kokiu atveju įtrauks ir žiūrovą. Visas spektaklis – tai mėginimas pasiekti ir bendrai visiems kartu patirti „State of Flow“ (liet. tėkmės būseną).
Ką Tavo kūrybai/asmenybei suteikia tėkmė (ang. „flow“)?
Tėkmė tiek mene, tiek gyvenime man yra siekiamybė. Kažkada net pajuokavau, kad tai naujos rūšies priklausomybė, nes vieną kartą patyręs, prisimeni tą jausmą vėl ir vėl. Tas jausmas tampa tarsi atskaitos tašku, kuris padeda suprasti, kada dalykai vyksta nuoširdžiai, iš vidaus, o kada tu kovoji su vėjo malūnais, žaidi ego žaidimus.
Tėkmę reikia užsitarnauti, skirti laiko savo asmenybei, kūnui, kūrybai, įsiklausyti, nusimesti nereikalingus balastus, kad galėtum pilnai atsiverti šioms akimirkoms. Tai būsena, kai buvimas ir veikimas tampa vienu, kai tavo kūnas ir mintys yra vienoje vietoje – tai suteikia visišką pilnatvės ir laimės jausmą.
Tėkmės būsenos metu įvyksta tam tikra sinchronizacija su pasauliu, nebelieka klausimų ir nebereikia atsakymų. Viską žinai nežinodamas, kūryba vyksta tarsi savaime, be tavo įsikišimo. Tai ta būsena, kada tu jau tampi tik kanalu, laidininku ir tiesiog esi tame procese. Tai savęs nuasmeninimas per veiklą. Kūryboje tuo metu vyksta technikos ribų peržengimas ir gebėjimai pavirsta menu, kuris nebereikalauja jokių įgūdžių, o kyla iš pasąmonės – tau tik belieka pasitikėti ir leistis į kelionę.
Ką prieš ateinant į spektaklį reikėtų žinoti žiūrovui?
Galbūt ne žinoti, o gal daugiau suvokti ir pamėginti spektaklį labiau patirti nei tiesiog žiūrėti. Matyti šiek tiek giliau negu oda, įžvelgti daugiau negu judesio forma. Ateiti atviram, pasiruošusiam patyrinėti kartu. Pačiam atsirinkti, koks jo tyrimas, galbūt pasinerti į kiekvieno šokėjo atskirą judesio tėkmę, galbūt stebėti bendrai kuriamas patirtis. O gal tiesiog atsipalaiduoti ir pamedituoti spektaklio metu. Ateiti pasiruošus būti čia ir dabar ir tiek. Tai viskas, ko reikia – būti.
Spektaklis rodomas:
Birželio 3 d., „Lietuvos nacionalinis dramos teatras“, Vilnius
Krepšelyje nėra produktų.