UŽSIDAROME NERIBOTAM LAIKUI

Paskutiniai vienetai su nuolaidomis

Airos

Tekstas: Karolina Remeikaitė
Nuotraukos: Laura Urbonavičiūtė

Choreografė Aira Naginevičiūtė negalėtų pasakyti, iš kur kyla įkvėpimas. Kaip ir sudėtingi meniniai sprendimai, A.Naginevičiūtės spektaklius paverčiantys ne tik retu reiškiniu teatro scenoje, bet ir unikalia patirtimi. Dėl universalios šokio spektaklių kalbos, jų pažiūrėti susirenka įvairi publika, nuo šokėjų iki kompozitorių, rašytojų. Choreografė šokį stengiasi lieti su muzika ar žodžiu, kurti sintezę, žadinančią skirtingus žiūrovų pojūčius. Šokio teatras „AIROS“ kasdienybę kilsteli nuo žemės.

Airos

Su režisiere Aira pasikalbėti susitikome reikalų apsuptyje. Laukė kelionė į Kiniją, kurioje trupė su „Chimerų karoliai“ spektakliu atidarė eksperimentinio teatro festivalį, o balandžio 15, 16 dienomis Menų spaustuvėje artėja ir nauja „Melancholijos bokštų“ premjera. Kai įvykių ir įspūdžių tiek daug, norisi reziumuotis, į viską pažvelgti iš šalies. Todėl šiandien pateikiame kūrybinį Airos portretą iš pokalbio, kuriame klausimų neliko. Tik temų štrichai, likusioms spalvoms susidėlioti.

Buto

„Buto mokiausi pas japonų meistrą Ko Murabushi, tai paveikė mano kūrybą. Buto tarsi ėjimas peilių ašmenimis: tarp gyvenimo ir mirties, vyro ir moters, sąmonės ir pasąmonės… Tai kūną, sielą ir filosofiją transformuojantis judėjimo būdas.

Buto įtaka atsispindėjo spektaklyje „Processus“. Manau, kad iš tų marškinėlių jau išaugau ir žengiu į kitą etapą. Negalėčiau įvardinti kokį. Ankstesni, nežinomos žemės ieškojimai jau atrasti.“

Atradimai

„Garso, muzikos ir judesio kontakto ieškojau dar pirmuose savo, kaip šokėjos, spektakliuose. Nebuvo jokių technologinių galimybių – mikrofonų, įgarsinimo. Kūrėme gyvai, eksperimentuodami. Dabar tai jau įprasta, o tuo metu buvo avangardas.

„Chimeros karoliuose“ ieškojau dėsningo atsitiktinumo. Su kompozitoriumi Vladu Dieniniu bei šokėjais dirbome laboratorijos principu, improvizavome atsitiktinumus ir dėsningumus.

Nors teatre dramatiškumas, grubumas ar net agresija toleruojami, šokyje jie labai sunkiai priimami. Spektaklyje „Stiklo soduose“ buvo viena grubi scena. Galvojau ją išimti, bet to meto įvykiai Lietuvoje leido suprasti, kad kalbame apie šiandieną, ir kad šokis yra netoli nuo kasdienybės. Scena liko.“

Temos

„Aš nežinau iš kur viskas ateina. Kai stačiau spektaklį „Nėščia tyla“, „pamačiau“ gražią moterį su žuvimi rankoje. Vėliau gimė spektaklis. Spektaklyje „Stiklo sodai“ atskyrėme du pasaulius. Ieškojome ribinių kūno energijos ištransliavimo patirčių.

Man norisi kalbėti apie meno ir žiūrovo, žmonių toleranciją, radimo savo vietos po saule galimybes. Pagauti atsitiktinius susidūrimus, kurie atrodo nekeičia gyvenimo, bet kažką stipraus palieka. Tolimesniam gyvenimui kiekvienas atsispiria nuo išgyventos patirties, nuo to, kas jį supa. Žmonės gatvėse eina skirtingais ritmais, neša save kaip patirtį. Jeigu užsimerkus paklausytume – tai skambėtų kaip muzika. Spektaklyje „Chimeros karoliai“ patirtis buvo svarbi, kaip išnara.“

Kalba

„Kalbėti vien šokiu – jau praeitas etapas. Atsiranda naujų dirgiklių. Kaip nutiko kuriant spektaklį „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“: dažniausiai šokio žodyną, personažus, istoriją kuria choreografas, tačiau man reikėjo dramaturgijos. Tuomet susitikome su rašytoja Gabriele Labanauskaite. Nesuklysiu sakydama, kad „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ – pirmoji šokio pjesė Lietuvoje.

Norėjosi atrasti jungtis tarp to, kaip žodis virsta muzika, ritmu, energija, dinamika. Ieškojome garso, kuris tapo atskiru personažu. Žinia žodžiu transliuojasi greičiau, bet choreografai kalba ne žodine kalba. Šokiu galima mėgautis, jo nesuprasti, ar matyti jį kitaip, tačiau šokis ir judesys turi savo galią skleisti žinią per energiją.“

Grožis

„Gal aš turiu keistą grožio supratimą, bet man kiekvienas žmogus yra gražus. Kaip ir kiekvienas vaikas šoka gražiai. Man atrodo, kad nugražintas kūnas šokyje atitolina save nuo žmonių. Prisilietimai prie žmogaus prigimties, jo harmonijos, emocijų, išgyvenimų – visa tai mes patiriame savo gyvenimuose. Tačiau spektaklyje tai išgryninta iki valandos trukmės pasirodymo.“

Vizijos

„Matau poreikį šviesti vaikus šokiu. Galvoju apie edukacinę platformą, kuri padėtų vaikams išlaisvinti kūrybinį potencialą. Štai Prancūzijoje tai yra viena pagrindinių komunikavimo priemonių, padedanti integruotis. Natūralumu, išlaisvėjimu, kūrybiškumu pagrįsta praktika padeda atskleisti gerąsias žmogaus savybes.“

Melancholija

„Artimiausiu metu balandžio 15, 16 dienomis Menų spaustuvėje pristatysime tarpdisciplininio šokio projektą „Melancholijos bokštai“, ten gilinamės į skirtingas melancholijos išgyvenimo patirtis. Jas kuria šokėjai, poezijos autorė Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorius Vladas Dieninis, scenografas Arūnas Adomaitis ir performansų meistras Benas Šarka. Melancholijos būsenas reikšime scenografijos, atlikėjų ir balso transformacijomis. Tai ne tik šokio spektaklis, bet naujos audiovizualinės formos junginys, kuriame šokis verčiamas muzika, muzika – tekstu, balsas – muzika. Siekiame visų meno raiškų lygiavertiškumo, kad tai netaptų kratiniu. Ieškome naujos formos junginio. Bandome atsisakyti to, kas jau daryta ir toliau artėti prie grynuolio. Tokia yra mūsų kūrybos filosofija.

Melancholija (iš gr. kalbos) – tai juoda tulžis. Dažnai ji asocijuojama su depresija, abejingumu. Tai ribinės būsenos. Šviesa, atmosfera, pasaulis – viskas gali būti melancholiška. Melancholija yra dulksna. Kartais nesupranti iš kur ji atsiranda ir kaip išeina. Stengiamės atrasti jos skaidrumą, kuris matomas dūmuose, ašaroje, rūke ar santykyje.

Mes ieškome kaip išreikšti tai, kas nenusakoma. Ieškome bendro sprendimo ir ta kelionė yra labai įdomi.“

 

Uždaryti
Prisijungti
Uždaryti
Krepšelis (0)

Krepšelyje nėra produktų. Krepšelyje nėra produktų.





0