Nesibaigianti vasara

Knygos viršelis. Leidyklos nuotrauka

Kaip dažnai kalbame apie seksą? Tikriausiai, retai. O jei ir kalbame, dažniausiai tai būna nuvalkioti anekdotai apie Marytę ir Petriuką, o ne atviras dalinimąsi savo aistromis ir patirtimi. O kaip dažnai kalbame apie homoseksualių žmonių seksą? Šioje vietoje tikriausiai atsiranda nejauki tyla ir pasimetę žvilgsniai.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje pasirodė „Kitos Knygos“ leidyklos išleistas, sociologo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Artūro Tereškino romanas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“. Anot leidėjų, ši knyga – būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą ir užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį. Tai atviri, įtraukiantys, su cinizmu sumišusiu švelnumu alsuojantys meilės memuarai, seksualinio gyvenimo, intymumo kronika. Šiuo romanu kviečiama permąstyti ir mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas, kupinas ne tik praradimo skausmo, bet ir kūrybingų malonumų.

 

Pats autorius neslepia, kad knyga iš dalies yra biografinė, kyla klausimas, kiek romane yra jo paties? Anot autoriaus: „Ji remiasi ne tik mano paties seksualine patirtimi, bet ir mano sociologiniais tyrimais apie seksualumą. Be to, romane gana daug nuorodų į žinomų mąstytojų mintis apie seksą, meilę, neištikimybę, skirtingas intymių santykių formas. Manau, vienas iš svarbių tiek rašytojo, tiek sociologo uždavinių – žiūrėti pro rakto skylutę ir parodyti visuomenei, kas vyksta už paslaptingai užtrenktų durų. Mano romane tai ir daroma vaizduojant žmones, kurie priklauso kitokioms seksualinėms kultūroms ir kurių elgesys daugeliui atrodo neįprastas ir paslaptingas“.

 

Oficialiai, Lietuva yra liberali šalis, tačiau praktikoje tai mažai pasireiškia. Viešuose renginiuose retas homoseksualas išdrįsta susikibti už rankų su savo partneriu, vykstant gėjų paradams reta garsenybė, kuri pasisako šiuo klausimu – tiek duodant interviu, tiek pasisakant socialiniame tinkle. Lyg ir palaikome, bet… tyliai. A. Tereškinas abejoja dėl Lietuvos liberalumo, jo nuomone, mes vis dar gyvename smurto, patyčių, cinizmo ir baimės visuomenėje. Anot jo, prie to neprisideda ir valdžia, nes būtent ji siekia kontroliuoti mūsų kūnus ir aistras: „Akivaizdu, kad valdžioje esantieji užsiima nuolatiniu melu, apgavystėmis, manipuliavimu, piliečių žeminimu ir jų savivertės marinimu. Tokia visuomenė priverčia nemažą dalį žmonių užsidaryti savo privačiuose gyvenimuose, pasinerti į patogią socialinių tinklų aplinką ir savotiškai užsibarikaduoti nuo viešumos. Bijoma viešos erdvės, kuri perpildyta isteriškų teisuolių, gėdyjančių visus, kurie neatitinka jų gyvenimo įsivaizdavimo. Todėl dažnam iš mūsų lengviausia būti „liberaliam“ ir „tolerantiškam“ tyliai, jaukioje draugų, pažįstamų ir artimųjų apsuptyje“.

 

Šiuo metu itin populiarūs socialiniai apps‘ai, leidžiantys jaustis laisvai, niekieno nevaržomiems, susikurti tokį įvaizdį, apie kurį mes nuolat svajojome. Juose ieškome draugų, bendraminčių, anksčiau buvę akli pasimatymai suorganizuoti draugų, dabar vis dažniau būna internetinių pažinčių ar socialinių apps‘ų darbas. Yra žinoma, kad LGBT bendruomenė taip pat turi savo tinderį. Tokių apps‘ų atsiradimas yra dėl patogumo tikslų, ar tiesiog noro „likti savo bendruomenėje“. A. Tereškinas sutinka su nuomone, kad bendruomenių kūrimasis socialiniuose tinkluose gali būti susijęs su troškimu kurti uždaras saugias erdves „saviems“:

Visuomenė vis dar yra gana priešiška ir netgi homofobiška.

Kita vertus, app’sai ar pažinčių svetainės labai supaprastina nepažįstamųjų susitikimus. Įprastinės homoseksualių ir biseksualių vyrų susitikimų vietos – barai, parkai, automobilių stovėjimo aikštelės, pirtys ir pan. – tampa vis labiau antraeilėmis. Knygos herojus puikiai išnaudoja app’sus ir pažinčių svetaines kurdamas savo seksualinę biografiją“. Pateikdamas knygos ištrauką, autorius parodo, kokios gali būti įvairios susitikimų vietos. Šioje ištraukoje pagrindinis veikėjas apmąsto susitikimo vietų reikšmę homoseksualių vyrų gyvenime:

 

…gėjų saunos, tamsūs gėjų barų kambariai, sekso klubai ir net interneto pažinčių svetainės palaiko homoseksualių vyrų romantines fantazijas. Visos šios unikalios institucijos suteikia bendruomeninę erdvę, kurioje jie gali išreikšti, sustiprinti ir kartu pašalinti romantines fantazijas atsitiktinio sekso metu emociškai nežalodami nei savęs, nei savo mylimųjų, nei tų, kuriems ši romantika svetima (Halperin 2012, p. 294). Gėjų saunas smerkiantys moralistai pamiršta apie klestinčias heteroseksualių svingerių subkultūras, sekso turizmą, šuniavimą (angl. dogging), labai paplitusį tarp heteroseksualų – aistringus trumpalaikius susidūrimus automobilių stovėjimo aikštelėse ar miestų parkų krūmuose. Besidulkinantieji žino visas susitikimų vietas mieste. Praeiviai gali arba stebėti užsiimančiuosius seksu, arba prie jų prisijungti. Svarbu nepamiršti tvirtai pririšti šuns, kurį išvedei pasivaikščioti.

 

Tarp draugų, kurie palaiko tavo nuomonę, visada yra saugu būti teisuoliu ir liberalių pažiūrų žmogumi. Visai, kas kita būti tokiu viešumoje ir reikšti savo nuomonę garsiai. Paklaustas, ar galima šią knygą laikyti, kaip paskatą nesislėpti LGBT bendruomenėje ir drąsiau reikštis viešumoje, autorius teigia, kad knyga – labiau literatūros kūrinys, nei politinis manifestas. Tačiau, taip pat priduria: „Bet, be abejo, ji kviečia tiek LGBT žmones, tiek kitas bendruomenes atviriau kalbėti apie savo seksualines istorijas, viešai kurti seksualines biografijas, kurios mūsų kultūroje, labai bijančioje sekso, dažnai nematomos ir nepripažįstamos“.

 

Lietuviškame kine yra sukurta filmų apie homoseksualių žmonių meilę. Tokio pobūdžio knyga – pirmoji. Paklausiau autoriaus – ar nebuvo baimės ir dvejonių, kad knyga gali sukelti priešingą visuomenės reakciją – iššaukti dar didesnį homoseksualių žmonių meilės smerkimą? A. Tereškinas atsakė:

Mūsų visuomenėje tiek daug homoseksualių asmenų smerkimo ir paniekos jiems, kad toliau jau ir nebėra kur eiti. Nebent juos suiminėtų ir kankintų kaip Čečėnijoje. Todėl nebijau. Baimė – pagrindinė emocija, kurią Lietuvos valdantysis elitas (ar tai būtų politikai, ar verslininkai) naudoja siekdami kontroliuoti piliečius, paversti juos paklusniais kūnais, priversti juos susitaikyti su skurdu, vargu ir kasdieniu nerimu. Lengviausia manipuliuoti bijančiais žmonėmis.

Pašnekovo nuomone, seksualinis atvirumas yra vienas iš būdų, kovoti prieš hipokritiškumą, melą ar net dviveidiškumą. „Labai teisingas praeitame amžiuje aktyviai veikusios JAV organizacijos „ACT-UP“ šūkis: „Tylėjimas=mirtis“. Jau seniai laikas kalbėti apie seksą taip, kaip daroma mano romane“.

 

Romanas parašytas be mažai kam suprantamų metaforų ar pagražintų žodžių. Rašoma – tiesiai šviesiai. Knygos autorius teigia, kad knygoje vaizduojamas kitoks homoseksualus vyras, nei kad mes esame įpratę matyti, ar linkę įsivaizduoti. „Tai asmuo, kuris ne tik patiria daugybę malonumų, bet ir atveria beribes žmogaus kūno erotines galimybes. Tai vyras, kuris aktyviai kuria savo seksualinę biografiją, nesislapstydamas pasakoja savo istoriją, kuri puikiai atskleidžia, kad seksas yra savęs pažinimas ir kasdienio kontakto su kitais forma. Mylėtis jam reiškia perkurti save, nugalėti vienatvę ir nuobodulį. Kita vertus, gedėdamas prarastos meilės ir ieškodamas sekso nuotykių, knygos herojus suvokia, kad seksas gali ne tik kelti malonumą, bet ir skaudinti bei nuvilti“, – teigia A. Tereškinas. Autorius pastebi, kad visi šie dalykai yra nauji lietuvių literatūroje ir ne vien dėl romano herojaus homoseksualumo. „Knygoje teigiama, kad mūsų seksualumas yra labai kaitus dalykas, jį nuolat formuoja mūsų gyvenimo įvykiai ir mus supanti aplinka.

Žinau, kad rašyti apie tai rizikinga, nes gali susilaukti ne tik publikos palaikymo, bet ir pasmerkimo“.

 

Erotiniame romane paliečiama ir nelygybės tema, tarp romane vaizduojamų homoseksualių ir biseksualių vyrų: „Šie vyrai vadovaujasi panašiomis lyčių normomis, kaip ir platesnė visuomenė. Aktyvaus, jauno, raumeningo, savimi pasitikinčio, kitus kontroliuojančio vyro idealas svarbus nemažai daliai mano knygoje aprašomų veikėjų. Dažnai geidžiama būtent tokio vyro. Nors mano knygos herojus užsiima seksu su skirtingų socialinių padėčių, amžiaus ir tautybių vyrais, akivaizdu, kad jis neišvengia klasinės, amžiaus ir etninės nelygybės“. Kiek vėliau jis atskleidžia, kad „daugeliu atveju romano herojui pavyksta įveikti socialinius barjerus ir nelygybes. Atsitiktiniai seksualiniai susidūrimai jam – būdas nugalėti baimes ir pamiršti socialinius skirtumus, trukdančius bendrauti skirtingos socialinės padėties, amžiaus, kūniškos išvaizdos žmonėms“.

 

Paklaustas apie vyro vaizdavimą socialiniuose tinkluose ar kitose medijose, A. Tereškinas pastebi, jog jis keičiasi. „Vyriškumas vis labiau suvokiamas kaip problema. Tai teigiamas pokytis. Tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje vis daugiau pavyzdžių, iliustruojančių vyrų nesėkmes ir nusivylimus, nors tradiciškai vyriškumas siejamas su pergalėmis, valdžia ir kontrole. Vis daugiau vyrų nusivilia savo vyriškumu suvokdami, kad tradicinio vyriškumo normos – fizinė ir emocinė stiprybė, ekonominis ir seksualinis pajėgumas. Moterų dominavimas – sunkiai įgyvendinamas. Kitais žodžiais, šis vyriškumas tampa beviltiško optimizmo forma. Esame prisirišę prie jo, norėtume jį pasiekti, tačiau žinome, kad tai darydami patirsime nesėkmes. Vieni vyrai su tuo susitaiko (juos galima vadinti „kitokiais“ vyrais), kiti isteriškai kovoja su gėda, nusivylimu ir siaubu, kuris nuolat lydi jų vyriškumą“.

 

Autorius rekomenduoja šią knygą skaityti visiems, nepaisant seksualinės orientacijos ar nusistatymo. Anot jo, knyga yra skirta: „Tiems, kas domisi seksualumo klausimais, kam nebaisus nuogas vyriškas ir moteriškas kūnas, kas siekia geriau suvokti savo seksualinius pasirinkimus. Tiems, kurie žino, kad seksas yra vienas iš esminių būdų kurti tarpusavio ryšius ir klestėti kaip asmeniui. Ir, žinoma, tiems ir toms, kurioms yra atgrasus seksualinis puritonizmas ir seksualinė priespauda“.

 

Parengė: Marija Vilkaitė