Taip, tegyvuoja hipsteris! Tik ne tas, kuris pretenzingai kanda burgerį su mėlynuoju sūriu ir portobelo grybais, nuo varvančio padažo saugodamas kvapniu ir be galo brangiu balzamu nuteptą ir išglostytą barzdą. Ir ne tas, kuris žino, kokie miesto barai labiausiai trendina, o kuriuose tikrai negausi 28 skirtingų rūšių pilstomo kraftinio alaus ir bent penkių rūšių naminio sidro. Ir net ne tas, kuris pusryčiams valgo ekologišką varškę su ispaniško šalavijo sėklomis (taip taip, oficialiai chia vadinasi būtent taip) ir žiupsneliu kinvos (a.k.a bolivinė balanda), užsigerdamas dvigubu espresso iš lygiomis dalimis sumaišytos rūšinės arabikos ir keliamaisiais metais per pirmą rugsėjo pilnatį surinktos robustos. Ir tikrai ne tas su trash polka tatuiruotėmis išmargintomis rankovėmis, kuris užsidegęs visiems pasakoja, kaip jis dėjo ant darbo nuo 9 iki 17 val. ir kaip jis keliaus kur nors į Aziją dviračiu, nes nekenčia viešojo transporto, ypač lėktuvų. Arba autostopu su dar trimis kambariokais. Svarbiausia, kad take-away kavos visur duotų, o visa kita – nebaisu.
Autorius: Arnoldas Remeika-Bomberis
Nuotraukos: Evening Standard
Tai koks jis bus tas naujas hipsteris? Ogi paprastas vaikinas, be pozos ir „nišinės“ gyvenimo filosofijos, geriantis tipinę espresso, valgantis elementarią varškę, su entuziazmu nepezantis apie nekomercinį kiną, per kurio seansą aplinkiniai atsijungia iš nuobodulio, „Converse“ ir „Ray ban“ avintis ir dėvintis ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad tiesiog patogu ir gražu. Jis nebijo savo merginai pasiūlyti nuskristi į Paryžių, nes, nors ji ir mėgsta polka dots žirneliais margintas bliuzeles bei lūpas dažo ryškiai raudonai, vis dėlto negalvoja, kad Paryžius yra sentimentalu ir nuvalkiota, ir kad geriau skristi į Berlyną ar – dar geriau – į Reikjaviką. Nes ten konceptualu ir viskas kitaip nei visur, o tai jau savaime cool. Ypač turint galvoje, kad iš Islandijos kilę „Sigur Ros“, „Vok“ ir kitos konceptualios grupės iš „Lofto“ atlikėjų repertuaro.
Naujas hipsteris bus toks downgradintas hipsteris – tiesiog supaprastinta, minimalistinė, mažiau sofistikuota jo versija. Panašiai kaip kurį laiką naudojus šeštą iPhone turi grįžti prie ketvirtos ar net – neduok Dieve – trečios jo versijos. Jis visiems labiau patiks už ankstesnę, nors ir labiau rafinuotą bei išskirtinių funkcijų prifarširuotą versiją, nes tiesiog neišpi..nės kiekviename žingsnyje.
Kokios prielaidos tam atsitikti? Apsidairykite aplink – pasaulis, nors ir toks sudėtingas, darosi vis paprastesnis. Žmonės pavargo nuo navarotų. Nenuostabu, kad miesto madoje palaipsniui įsivyrauja vadinamasis „normkoras“ (normcore – angl.) arba antistilius, kai siekiama rengtis patogiais, paprastais ir nepretenzingais rūbais. Žmonės nori valgyti ne tai, ko neįmanoma atpažinti lėkštėje, o tiesiog paprastą, bet gerą ir sveiką maistą. Jie nori rengtis ne brendais, trendais ir undergroundu, o paprastais ir kokybiškais, bet tai nereiškia, kad nuobodžiais rūbais. Jie nori skaityti tokias knygas ir žiūrėti tokius filmus, kurie iššaukia tikras emocijas, kuriuos jie supranta ir nuo kurių nereikia vėliau slėpti pasimetimo akyse, kai rūkomajame aiškini, kad nieko geresnio kaip gyvas nebuvai matęs.
Žmonės nori studijuoti ne tik kūrybines industrijas, audio-vizualinę komunikaciją ar muzikos prodiusavimą. Jiems pailsėti nuo darbų nereikia vilos su lauko baseinu Alikantėje, kad visi draugai turėtų po kambarį ir kad būtinai būtų vaizdas į jūrą. Ar bent į kalnus. Ir Johny Cashas jiems yra ne tas juodai apsirengęs bahūras su gitara ir prikimusiu balsu, kurio net trijų didžiausių hitų neišvardintų, o legendinis dainininkas, į kurio tributą einama būtent dėl to.
Galų gale šiomis dienomis žmonės mėgsta gilintis, o ne slysti paviršiumi kaip abiturientai per brandos egzaminą, kurie kažkur kažką girdėjo, bet bando sudaryti įspūdį, kad temą žino geriau už mokytoją. Ir, tiesą pasakius, kam gali patikti šita pretenzinga liaudis, kuri net pati nežino, kad aplinkiniai juos vadina hipsteriais, nes patys hipsteriai savęs hipsteriais niekada nevadina? Nereikia būti Šerloku Holmsu, kad pastebėtum perdėtą snobiškumą, pseudo-intelektą, maskuoti bandomą siaurą pasaulėžiūrą, minčių seklumą, nesidomėjimą net trečdaliu dalykų, kurie įvardinami tarp didžiausių gyvenimo prioritetų.
Taip, dalis hipsterių yra tikri, originalūs, nesuvaidinti, idėjiniai hipsteriai – tie, kurie nuoširdžiai domisi ir tiki aukščiau išvardintais dalykais ir kurių barzdos, parkos, skinny džinsai ir elnio tatuiruotė ant dilbio tikrai ne tam, kad atrodytų trendy. Ir neabejoju, kad jiems apmaudu matyti, kokia jų pačių parodija tapo didžiausiu pastarųjų dešimtmečių miesto subkultūra, išėjusi toli už Niujorko Williamsburgo ar Londono Shoreditch rajonų, kuriuose gimė, geografinių ribų. Kai, artėjant mileniumui, jie iš tikrųjų ėmė tyliai kovoti prieš mainstreamą, nes juos užkniso Britney Spears balsas radijuje, realybės šou televizijoje ir banalios komedijos kino teatruose. Tylaus protesto vedami jie grįžo prie seniai pamirštos muzikos ir vintage aprangos stiliaus, ir kol visas likęs pasaulis maukė „Heineken“ ir stovėjo eilėse prie „McDonald’s“, jie ėmė gerti mažose alaus daryklėlėse išvirtą rinktinį alų ir prigalvojo mažiausiai tūkstantį alternatyvių burgerių receptų. Jiems nuoširdžiai rūpėjo, ar JAV valdys Obama, ir Larsas von Trieras jiems buvo ne grafo Drakulos pusbrolis iš Transilvanijos, o iki skausmo pažįstamas, išžiūrėtas ir išdiskutuotas nekomenrcinio kino genijus iš Danijos.
Todėl kažkodėl neabejoju, kad dabar jiems turbūt kelia graudų juoką, matant kaip hipsteriai tapo tokiu pačiu mainstreamu, prieš kurį jie dar prieš penkiolika metų tyliai kovojo, kurdami alternatyvų gyvenimo būdą. Nes jie kaip niekas kitas tiksliai žino, kad hipsteriška pasaulėžiūra – tai ne tik išvaškuoti ūsai, batai ant basų kojų, falafeliai lėkštėje ir nišinio japoniško rokabilio prigrūstas naujausias iPhone, kuris būtinai bus sudaužytu stikliuku, nes „man tikrai nerūpi“. O taip, kur gi ne?! Dabar būti hipsteriu – madinga. Protestas tapo mainstreamu ir siekiamybe. Dabar mes visi žinome, kaip atrodo kieti vyrukai. Kaipgi? Ogi vienodai! Toks yra visų subkultūrų likimas, ir istorija kartosis vėl ir vėl. Taip buvo su hipiais, taip buvo su pankais, taip bus su hipsteriais.
Jau girdžiu: „Nu ką šitas pašlemėkas sau leidžia?!“. Ok ok, prisipažįstu, buvau kandesnis nei paprastai, perspaudžiau su drama, išpūčiau burbulą, nors savo tinklaraštyje taip pat nevengiu aštresnių vertinimų (www.facebook.com/bomberisblogas). Bet viskas tik tam, kad galėčiau paraginti – mieli žmonės, būkime paprastesni! Ir nemeluokime sau apie tai, kas esame ir kas norime būti. O kaip mus vadins kiti – hipsteriais, jučiais (young urban professionals – angl.), sveikais gotais (healthy goths – angl.) ar dar kažkaip madingai – juk nesvarbu. Svarbiausia, kad patys sau būtume niša ir subkultūra. Aš – visada už tikrumą ir individualumą, o ne už susitapatinimą su dauguma, kokia konceptuali ir stilinga ji bebūtų. Taškas!
Krepšelyje nėra produktų.