Mėgstu stebėti. Ne nuogus besimylinčius pro rakto skylutę, o žmones gatvėse. Apskritai nesu tikras, ar patiktų stebėti besimylinčius, todėl kol kas vojerizmo mano to-do sąraše nebus. Man apsirengę žmonės kur kas įdomesni.
Autorius: Arnoldas Remeika-Bomberis
Atsisėdu kavinėje Romoje, Paryžiuje, Londone, Niujorke arba – na, ką čia slėpti? – Klaipėdoje, Druskininkuose arba Kintuose ir, užuot kažkur tikslingai ėjęs, tiesiog sėdžiu sau su puodeliu juodos kavos ir žiūriu. Arba su taure raudono. Na, ką čia slėpti? – kartais sudvejodamas užsisakau antrą.
Stebiu, kaip žmonės atrodo, elgiasi, gal ir nesąmoningai, bet išreiškia save per aprangą ir elgesį. Bandau spėti, kokia jų profesija, kas jiems patinka, su kuo jie leidžia laiką, ką valgo. Na, ir ką čia slėpti? – su kuo ir kaip mylisi. Man tiesiog iš antropologinės perspektyvos įdomu. Ginkdie, ne iš per didelio smalsumo. Nors ką čia slėpti? – šito gėrio irgi kažkiek turiu. Saikingai.
Aišku, mažuose miestuose medžioklė beveik visada būna trumpa – mažai žmonių, o tie negausūs praeiviai gan vienodi. Užtat didmiesčiuose kas antras – tikras personažas, asmenybė, rinktinis egzempliorius. Džiaugiuosi, kad tokių ryškių praeivių vis daugiau – ir Lietuvos didmiesčių gatvėse, ypač Vilniuje. Ir tai ne tik jaunimas, bet ir subrendę vyrai ir moterys. Iškart prisimenu iš mokyklos laikų: „Kiek ponų… Kokie jie visi gražūs…“ Tik J.Biliūno „Liūdna pasaka“ išties liūdna, o mano – visada su laiminga pabaiga, nes pasikraunu idėjų, nuo to stalelio atsistoju dar labiau įkvėptas, labiau pažinęs savo miestą ir jo gyventojus.
Kaip viskas vyksta? Skenuoju žmones. Kiekvieną praeivį. Dedu jį į savo smegenų archyvą. Ten visi personažai sugula šalia perskaitytų knygų, straipsnių, pamatytų šalių, renginių, išgirstų paskaitų. Taip gimsta apibendrinimai, kuriuos stengiuosi gausiai iliustruoti pavyzdžiais ir vaizdais. Tada dalinuosi, nes dalintis gera. Dar retsykiais parašau online leidiniams. Nes man gera žinoti, kad turiu bendraminčių, kad mano tekstai skaitomi, kad iš jų sužinoma naujų dalykų, galų gale – kad kažką tie tekstai inspiruoja.
Dirbu mados pramonėje, tiesiogiai iš rašymo negyvenu. Prieš daugelį metų gyvenau, bet reporterinė žiniasklaida – ne man. Man patinka ne raportuoti, o pateikti savo nuomonę, kuri dažniausiai pagrįsta faktais, bet – na, ką čia slėpti? – ir tiesiog emocija. Arba intuicija. Tradicinėje žiniasklaidoje rašančiojo nuomonės būti negali – tai neprofesionalu. Todėl jau dešimt metų dirbu viešųjų ryšių ir pardavimų sferoje, – ten nuomonė vertinama, aišku jeigu sugebi ją apginti. O laisvalaikiu rašau blogą. Sau ir Tau. Ir subjektyvumu manęs jau niekas nebegali apkaltinti. Patinka nuomonė – skaitai, nepatinka – unlike ir viso.
Skelbiu, kad rašau vyrams. Nors iš tikro apie 70 procentų skaitytojų – merginos ir moterys. Taip jau yra, ir tai mane džiugina. Nes kol žmonės domisi, tol jie ir patys įdomūs. Kuo ir kodėl domisi – čia jau jų reikalas. Stengiuosi rašyti ne tik apie pačius daiktus – marškinius, batus ar apatinius, bet ir apie mados pramonėje vykstančius procesus, pokyčius, kūrėjus ir tendencijas. Domėjimasis neturi lyties, jis universalus. Vėlgi – siekiu šią informaciją pateikti trumpai, paprastai, be ceremonijų, aibės nėriniuotų būdvardžių ir glamūrinių frazių. Kartais – kaip žuvimi per veidą. Todėl ir pavadinimas – Bomberis. Vyriškas, bet tinka ir moterims. Na, ką čia slėpti? – galėtų skaityti net mano močiutė Klaipėdoje. Nes visą gyvenimą buvo ir tebėra „prie stiliaus“. Tik mato jau prastai ir turbūt nepritartų mano dažnai f-word vartojimui.
Taigi, kai kitą kartą pamatysi mane sėdintį kur lauko kavinėje ir tiesiog besidairantį aplink, žinok – aš Tave stebiu! Skenuoju, sisteminu, archyvuoju. Nes esi mano medžiaga. O iš tikro džiaugiuosi gražiais ir įdomiais žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad jūsų tiek daug. Pasilabink, nes jeigu skaitai šitą postą, vadinasi mes jau pažįstami. Nes na, ką čia slėpti? – kartais naujos pažintys pakeičia gyvenimą.
Krepšelyje nėra produktų.