UŽSIDAROME NERIBOTAM LAIKUI

Paskutiniai vienetai su nuolaidomis

Žuvėdros

Tiesiai iš repeticijų į susitikimą atskubėjusi šviesiaplaukė, gyvų akių mergina iškart patraukia dėmesį – grakšti laikysena, nepriekaištinga išvaizda, į kuodelį susukti plaukai. „Savo išvaizdai tikrai neskiriu daug dėmesio, tai turbūt tiesiog įaugę į kraują“, – juokauja sportinių šokių čempionė Audronė Bastyte-Ignatavičienė.
Ilgus metus Klaipėdą garsinęs vienas geriausių visų laikų pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblis „Žuvėdra“ iširo prieš porą metų. Dvidešimt penkerius metus įspūdingu šokiu džiuginusio ansamblio biografijoje – aštuoni pasaulio ir devyni Europos čempionų titulai. Nemaža dalis medalių ir Audronės kolekcijoje. Prie kavos puodelio kalbamės apie legendinę „Žuvėdrą“, šokį, grožį ir svajones.

Autorė: Vilma Kojelienė
Nuotraukos: asmeninio albumo

žuvėdra
žuvėdra

Dirbi choreografe dviejose mokyklose, kartu su bendraminčiais įkūrėte ir dirbate  sportinių šokių studijoje „Mondo“, šokate privačiose šventėse ir renginiuose? Akivaizdu,  kad šokis iš tavo gyvenimo niekur nedingo?

Dirbu tuos pačius darbus, kaip ir šokdama „Žuvėdroje“ – vaikus mokaus choreografijos. Ši veikla niekada netrukdė mano sportinių šokių karjerai. Treniruotės vykdavo vėlai, nes dauguma šokėjų į repeticijas skubėdavo po darbų. Paskutiniais metais studentų ansamblyje buvo likę mažai, šoko suaugę, dirbantys žmonės. Nors ansambliui aukodavome daug jėgų ir laiko, tai nebuvo mūsų pragyvenimo šaltinis. Pinigai, kuriuos gaudavome buvo juokingi. Dažnas tada klausdavo: „Kodėl nemetei „Žuvėdros“, kodėl šokai?“

Pirmiausia – tai atsakomybė, įaugusi į kraują, per visus sportinio šokio mokymosi metus, jog nevalia mesti to, ką pradėjai ir ypač jei tau tai puikiai sekasi. Antra – suvokimas, kad gali judėti ir veržtis pirmyn, siekti dar daugiau pergalių ir čempionų titulų. Jautėmės reikšmingi ir svarbūs – juk sėkmingai garsinome Lietuvos vardą. Be to, norėjau būti atlikėja, o ne mokytoja, todėl pasilikau ansamblyje ir po magistratūros studijų.

Aišku, būdavo „chaltūrų“, kaip mes vadiname: koncertai, kalėdiniai renginiai, pasirodymai didžiosiose arenose. Žiūrovas leisdavo mums užsidirbti. Valstybė mūsų sportą ir kūrybą menkai rėmė. O juk pasiekėme daug. Tekdavo ieškoti rėmėjų kostiumams, muzikai. Sportiniai šokiai – brangus sportas.

Ar niekada nesuabejojai, kad pasirinkai tinkamą specialybę? Juk meno, sporto žmonėms nėra lengva surasti vietą po saule?

Tikrai ne. Jaučiuosi užtikrintai sėdinti savo rogėse. Niekada negalvojau, kad galiu dar kažką daryti. Šoku nuo penkerių. „Susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti“, – šis posakis puikiai apibūdina mano dabartinę būseną. Aišku, būčiau norėjusi dar šokti profesionaliai, jei tik būtų buvusi galimybė.

Su kolega šokame privačiuose renginiuose, ypač vasarą. Mūsų krašte dar gyva „Žuvėdros“ legenda, žmonės mus myli. Todėl renginių organizatoriai įtraukia mūsų pasirodymus į vestuvių, švenčių programas.

Sakei, kad šoki nuo penkerių. Daug vaikų pradeda šokti, bet tik nedaugelis nueina taip toli. Turi įgimtą šokėjos talentą ar tai darbo rezultatas?

Gimiau ir užaugau Kėdainiuose. Ten baigiau vidurinę mokyklą ir mokiausi šokti. Pirmieji  mano treneriai buvo rusai Nina ir Ivanas Tokarevai. Su jais užaugau, jie įskiepijo meilę šokiui, suformavo mano, kaip šokėjos charakterį. Treneriai buvo griežti, disciplina kiek sovietinė. Tačiau esu jiems dėkinga, nes dėl to niekada nebuvo sunku nei fiziškai, nei psichologiškai. Ir atvažiavusi į Klaipėdą greitai adaptavausi, prisitaikiau, nes buvau pakankamai savarankiška ir disciplinuota. Skaistutė Idzelevičienė irgi nelepino. Nebūsi griežtas – neturėsi čempionų. Aš pati save pagaunu, kad griežtai dirbu su vaikais.

Buvo laikas, kai norėjau mesti šokius. Ir dabar savo vaikus labai suprantu – tas paauglystės laikotarpis… Esu dėkinga savo tėvams, kurie tada neišskydo ir neleido mesti šokių. Jie juk matė, kad galiu ir kad man sekasi. Manau, kad vaikai dabar manipuliuoja savo tėvais. Šiandien jie diktuoja savo sąlygas. Todėl be galo sunku dirbti, kai realiai psichologinis darbas vyksta ne su vaikais, o su jų tėvais. Tikrai jaučiu, kad auga kita karta.

Aš jau dešimtoje klasėje žinojau, kad studijuosiu choreografiją Klaipėdoje. Kai įstojau į Klaipėdos universitetą, buvo vienas ansamblis – „Žuvėdra“. Mūsų kursas buvo stiprus. Daug gerų šokėjų, suvažiavusių iš įvairių miestų. Tada vadovams kilo mintis daryti antrą, atsarginį sąstatą. Tai buvo auksiniai „Žuvėdros“ laikai. Aš atėjau į ansamblį, kai jie jau buvo tapę čempionais. Po pusės metų studijų mane priėmė į pirmą sąstatą ir pastatė su senbūviu partneriu. Atsimenu tada buvo šokas – krito svoris, buvo didžiulė atsakomybė.

Mano pirmasis čempionatas vyko Vilniuje. Tada dar nesupratau tų varžybų svarbos. Šokau ramiai – juk konkursų ir varžybų mano šokių karjeroje daug buvo. Bet viena, kai tu šoki poroje, ir kita, kai šoki su asambliu, kai visos aštuonios poros neša atsakomybę vieni už kitus. Padarysi klaidą – kentės visi. Tada su kompozicija „Kuba“ laimėjome Europos auksą. Pirmasis mano laimėjimas. Neapsakomas jausmas.

Tavo kolekcijoje du pasaulio, keturi Europos čempionatų aukso medaliai. Ar galima sakyti, kad „Žuvėdra“ įrodė, jog galima pasiekti aukštumų, nepaisant politikos ir korupcijos šešėlio dižiajame sporte?

Esame laimėję antrą ir trečią vietas. Ilgą laiką pagrindiniai mūsų konkurentai buvo vokiečiai.  Po to į trejetuką įsiveržė rusų sportininkai. Buvo laikas, kai visi lygiavosi į mus. Tačiau varžovai taip pat augo ir stiprėjo. Nežinau, sutapimas, ar ne, bet Vokietijoje vykusiuose čempionatuose mums laimėti auksą būdavo beveik neįmanoma. Tačiau didžiulis laimėjimas Lietuvai buvo šokti pasaulio trejetuke.

Tavo vyras Vilius Ignatavičius irgi „Žuvėdros“ šokėjas. Tačiau kartu nešokote? Kodėl?

Vadovė vengdavo kartu statyti poras ir tai mums buvo į naudą. Po repeticijų neįmanoma  uždaryti durų ir viską palikti – emocijos verda. Mes šokėjai esame karšto charakterio. Buvome ne vienintelė pora ansamblyje. Natūralu, juk tiek laiko praleisdavome kartu: kelionės, varžybos, repeticijos, net laisvalaikiu dažnao susitikdavome. Repeticijos vykdavo kas vakarą, o prieš čempionatus – ir dukart per dieną. Tie du mėnesiai būdavo ištrinti iš gyvenimo.

Kartu su kolegomis įkūrėte šokių studiją „Mondo“. Klaipėdoje šokių mokyklų nemažai. Kaip Jums sekasi?

Studijos reikalai klostosi puikiai, vaikų yra. Darbas studijoje – trečioji mano veikla. Tačiau čia pasirinkau visai kitą kryptį – atlieku kompozicinį darbą, turiu galimybę kurti. Sportiniai šokiai yra aiškiai aprašyti knygoje: dirbi pagal knygą, derinius statai ir pagal knygą. O man norisi meninės saviraiškos, laisvės, kada galiu išeiti iš rėmų, galiu kurti. Bet tai nereiškia, kad esu toli nuo sportinių šokių.

Šokėjo laikysena, eisena, vidinė ir išorinė kultūra bei elegancija – ar visa tai Tūsų profesinės disciplinos nuopelnas? Rūpintis savo išvaizda pradėjai dar vaikystėje. Ar dabar tam skiri daug dėmesio?

Nuo devynerių metų – tušas, kremai, sceninis grimas. Įsivaizduokite, Lotynų Amerikos šokiai, visos aštuonios turime atrodyti kaip viena: tamsios, juodais blizgančiais plaukais. Aš visą gyvenimą buvau blondinė,  konkursuose plaukus purkšdavau juodai. Pavargsti nuo tokio grimo sluoksnio. Pastebiu, kad vokiečiai pradėjo įnešti daugiau natūralumo į šokėjų įvaizdį.

Kokia moteris įkvepia tave savo išvaizda?

Man patinka Madona. Žavi jos kūno sausumas, atletiškumas, fizinis pasirengimas ir tai, kaip ji atrodo brandžiame amžiuje. Balerinų ir manekenių figūros man niekada nepatiko, o moteriškumo viršūnė man yra atlikėja Beyonce. Pritariu tiems vyrams, kurie sako, kad moteris neturi būti kaulėta, išdžiūvusi.

Ką veiki laisvalaikiu?

Po „Žuvėdros“ iširimo man beprotiškai trūko krūvio. Tada užsidarydavau sporto klube ir kilnodavau štangas, valandą mindavau dviratį. Man reikėjo išsikrauti.

Jei ir nueinu į naktinį klubą, aš nešoku. Aš tiek prisišoku per dieną. Man patinka žiūrėti. Žinau, kad atkreipsiu dėmesį, vyrai net vengia mane kviesti šokti. O man smagiau šokti su profesionaliai nešokusiu vyru: įdomu, kaip mane veda, kaip žmogus juda. Aš nenoriu šokti profesionaliai, noriu šokti kaip paprastas žmogus. Juk dainininkas irgi nebūtinai dainuoja nuėjęs į klubą.

Kita vertus džiaugiuosi, kad tokie projektai, kaip „Šok su manimi“, įnešė daugiau šokio kultūros į lietuvių gyvenimą. Juk kiekvienas bent kiek išsilavinęs žmogus, moka elgtis su peiliu ir šakute, taigi privalo mokėti ir šokti. Dabar žmonės daug keliauja. Egzistuoja šokiai, jų žingsneliai, kuriuos žino ir šoka visas pasaulis: valsas, salsa… Ir nesvarbu – tu lietuvis, turkas ar ispanas, įvaldęs šokio meną, gali susikalbėti šokio kalba. Žmogus turi lavėti visapusiškai. Mano vyrui patinka futbolas. Kai jam buvo laikas rinktis futbolą ar šokius, jis pasirinko šokius. Bet juokaujame, kad mūsų berniukas tikrai bus futbolininkas, o ne šokėjas. Bet mokėti šokti privalės. Mergaitę aš mielai leisčiau į gimnastiką ar baletą.

Ar gali paneigti tai, kad Lietuvoje jaunimui išgyventi neįmanoma?

Manau, kad įmanoma, bet sunku. Kad vieno darbo neužtenka net informacinių technologijų specialistui – faktas, o ką jau kalbėt apie menininkus. Todėl ir lakstome per tris darbus. Vyras vasarą, kai nevyksta repeticijos, irgi važiuoja į užsienį užsidirbti. Privalome taupyti, galvoti apie ateitį. Užsienyje šokėjams daug lengviau. Ten mokami visai kiti pinigai, jeigu tu čempionas – tave ant rankų nešioja. Tačiau man patinka Lietuvoje, ypač Klaipėdoje. Visada norėjau čia gyventi. Manęs niekada į jokį Vilnių ar Kauną neištempsi.

Kas tau yra laimė?

Laimė – laisvė, daryti tai ką noriu. Laimė, kad gyvenu taip, kaip noriu gyventi, kad turiu galimybę rinktis. Šokis yra mano laimė – minčių laisvė, atsitraukimas nuo blogų dalykų. Visiems linkiu atrasti save ir būti laimingiems.

Aukso ir sidabro medalių kolekcija, atšoktos įspūdinos vestuvės, naujas būstas, šokių studija. Ar dar turi svajonių?

Kol kas visos mano svajonės susijusios su karjera. Esu mokytoja metodininkė, sieksiu eksperto kvalifikacijos. Puoselėju svajonę pradėti kurti ansamblį. Turiu ambicijų augintis vaikus,  jau subūriau ansambliuką. Man tai sekasi, turiu patirties.

Tai galime turėti vilties, kad Klaipėdoje kada nors bus naujas ansamblis?

Tai būtų didžiausia mano svajonė.

Uždaryti
Prisijungti
Uždaryti
Krepšelis (0)

Krepšelyje nėra produktų. Krepšelyje nėra produktų.





0