UŽSIDAROME NERIBOTAM LAIKUI

Paskutiniai vienetai su nuolaidomis

generation to come

Nėra nieko labiau įkvepiančio, nei žmonės, gyvenantys tuo, kas juos veža. Povilas gyvena tatuiruotėmis. Jis Vilniuje tatuiruoja, tatuiruojasi ir kovoja už tai, kad knyga, kurios vienintelis egzempliorius guli jo studijoje, taptų prieinama tiems, kurie ieško. Pokalbis su Povilu, kuris Kickstarter platformoje pristatė projektą – Generation to come.

Tekstas: Emilija Riaukaitė

Papasakok apie „Generation to Come“. Kas tai?

Legendinio tatuiravimo meistro Thomas Hooper mokytojas jam pasakė: „Tau tatuiravimas duos labai daug: pinigų, draugų ir visko, ko reikia žmogui, tačiau ką tu duosi tatuiravimui?“ Dėl šios idėjos gimė mano knyga. Tai yra mano duoklė tatuiravimui. Dizaino kolegijoje baigiau grafinį dizainą. O paraleliai mokiausi tatuiravimo pas mokytoją Giedrių.

Idėja virto knyga: kodėl pasirinkai būtent tokį formatą?

Vaikystėje, kai važinėjau skeitu, mėgau žurnalus. Man, kaip vaikui, vizualinis apipavidalinimas popieriuje paliko didelį įspūdį. Savo knyga to ir siekiu – padaryti įspūdį. Joje atsispindinti tatuiravimo meno samprata, kuri yra labai plati, versdamas puslapį, nežinai ko tikėtis, o turinys sukelia šoką bei inspiruoja.

Pagal kokius kriterijus rinkaisi tatuiravimo meistrus?

Visų pirma – atkreipčiau dėmėsį į skirtumą tarp tatuiruočių menininko ir tatuiruotojo. Menininkas kuria idėjas, sampratas, dizainus, o tatuiruotojas tik perpiešia, „atlieka“ tatuiruotes, galbūt minimaliai kuria. Knygoje – tik tatuiruočių menininkai, kurie meniškai perteikia tam tikrą sampratą, filosofines idėjas. Daugelis jų – prancūzai. Tai tarsi mano maža dedikacija Prancūzijai, nuo vaikystės jaučiu ryšį su šia šalimi ir prancūzų kalba, O knygoje esantys iš ten kilę tatuiravimo meistrai, plečia ribas ir nebijo būti savimi.

Kaip matai tatuiruočių kultūrą Lietuvoje?

Žmonės manęs vis klausia, kodėl knygoje nėra nei vieno lietuvio. Draugauju su visais tatuiravimo meistrais Lietuvoje. Mano mokytojas yra iš Šiaulių – man ten Lietuvos tattoo sostinė, iš ten kilę man geriausi Lietuvos tatuiravimo meistrai: Domantas Parvainis, Darius Puodžiukas, Aivaras Ly. Tačiau mūsų kultūroje vis dėlto dominuoja ta senoji tatuiruočių tradicija. Net jei ir atliekami modernesni sprendimai, jie dažnai būna jau matyti, trendiniai ir retai individualūs.

Tavo tatuiravimui didelę įtaką turėjo mokytojas. Ar pats jau turėjai galimybę kam nors perduoti savo žinias?

Prieš kelis metus mane netikėtai susirado į Lietuvą vos kelioms savaitėms iš Sidnėjaus grįžęs Egyboy, vienas iš prekinio ženklo „Mother Eleganza“ įkūrėjų. Aš jo paprašiau padaryti pirmąją tatuiruotę ant manęs. Man patiko, kad jis buvo pirmas, kuris, kaip menininkas, buvo kitoks, šokiravo. Jo stilius – išskirtinis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis piešia bet kaip, darbuose linijos negražios, neišbaigtos, bet pamačius, kaip jis dirba, požiūris pasikeičia. Viskas atliekama žiauriai preciziškai, apgalvotai – tame paslėptas tam tikras mąstymas ir man tai paliko stiprų įspūdį. Vėliau sutikau Akvilę Magicdust, kuriai juokais pasakiau, kad galėtų tatuiruoti, o ji iš tikrųjų atėjo ir iki šiol unikaliai dirba. Dar po kurio laiko susipažinau su jos kolega, Artiomu A.Bran. Ši trijulė man suteikė daug įkvėpimo.

Jaunuosius Lietuvos menininkus į tatuiravimą įtraukiau mokydamas ne savo tatuiravimo suvokimo, o technikos, leidusios jiems savo meną perkelti ant odos. Jie daugiausia užsiima iliustracija ir tai yra puiku, nes jie tatuiruoja savo piešinius.

Ką tau davė šis projektas?

Supratau, kad noriu kurti knygas. Net jei šios nepavyks išleisti per Kickstarter, atrasiu kitą būdą surinkti pinigų ir ją išleisiu – kryžium gulu, kaip ji man patinka. Netikėjau, kad gali būti toks pasitikėjimas iš žmonių, kurie man yra autoritetas. Už didelę pagalbą įgyvendinant knygos projektą esu dėkingas Dovilei Džervutei.

Taip pat supratau, kad man labiausiai patinka leidinių dizainas, kad noriu stoti į magistrą. Dar suvokiau, kad internetas – ne tokia faina vieta, kaip anksčiau. Pamačiau socialinių medijų rinkodaros užkulisius ir supratau, kad tai yra juoda skylė. Anksčiau viską įsivaizdavau daug natūraliau, dabar pamačiau, jog yra daug dirbtinumo.

Kas sudaro knygą, kokiems stiliams ir technikoms skiriama daugiausiai dėmesio?

Knygoje yra penki skyriai su nuotraukomis, trumpomis istorijomis ir mano paties įžvalgomis. Pradėjau nuo tradiciniam tatuiravimui artimiausio – boldo. Graffiti meno kūrėjai pradėjo tatuiruoti storomis linijomis, juodai, tad tai, kas atsidūrė pirmame skyriuje, paprastiems žmonėms tarsi aišku, kažkur matyta, lengviau suvokiama. Antrame skyriuje rėmiausi Barbaros Kruger idėja. Jos žodžiuose Platono posakis „I think therefore I am“ pritaikomas šiuolaikinei realybei – „I shop therefore I am“. Paskutiniu metu užsienyje jaučiama populiariosios medijos ir brandų įtaka tatuiruotėms. Populiaru tatuiruotis „Nike“, „Lacoste“, „Chanel“ ir kitų prekinių ženklų logotipus, personažus iš komiksų, įžymybes. Rocky Grononos, darbai stipriai atspindi jo aplinką. Jis kilęs iš Marselio, kur maišosi Afrikos ir aukštoji Prancūzijos kultūra, mada, hiphopas. Būtent todėl tokius darbus prilyginu menui. Meno šedevras yra kūrinys, kuris įkūnija savo kartą, savo laikmetį žmonijoje.

tatoo book generation to come

Papasakok plačiau apie trečią skyrių – She. Kas sieja jame pristatomus tatuiruočių meistrus ir jų darbus?

Darydamas knygą suvokiau, kad didelė dalis talentingų ir profesionalių tatuiravimo meistrų yra moterys. Anksčiau jos tatuiravo labai mažai, todėl norėjau parodyti modernią, feministinę tatuiruočių meno pusę. Man buvo gražu žiūrėti, kokios jos skirtingos ir galingos savo moteriškumu, kaip jos jį išreiškia.

Antroje knygos dalyje daug abstrakčių, sunkiai suvokiamų, nebūtinai estetiškų kūrinių. Kokia tatuiravimo meistrų filosofija juose atsispindi?

Ketvirtame skyriuje kalbu apie abstraktų tatuiravimą. Tai aliuzija į abstraktų ekspresionizmą, unikali tatuiravimo stilistika, kuri man labai patinka. Joje atsisakoma objekto kaip simbolio – žmogaus nuotaika, emocija ir identitetas ant odos perteikiami tik spalva ir forma.

Paskutinė knygos dalis dedikuota ignorant stiliui. Jis apatiškas, maištingas. Tai stilius, kai nesistengiama atlikti tobulos linijos, piešinys atrodo tiesiog neišbaigtas. Tatuiravimo menas nuo pat pradžių buvo maištas: tatuiravosi visi – nusikaltėliai, kaliniai, jūrininkai. Pastaruoju metu daugiau susitelkiama į estetiką, pamirštamos šaknys. Ignorant stilius grąžina tikrąjį, senąjį tatuiravimą šiuolaikišku kampu, kuris kartais šokiruoja. Šiuolaikiniai žmonės iš naujo atranda džiaugsmą būti negražiais, netobulais, išdrįsta būti savimi, nepaisydami kitų nuomonės.

Kokią įtaką šitas projektas padarė tavo paties tatuiruotėms?

Net ir dabar porą kartų per savaitę pakvestionuoju, ar tikrai noriu tatuiruoti: galiu įsivaizduoti save be tatuiruočių, galėčiau ir kitų netatuiruoti, nes mėgstu ir kitus dalykus, bet kažkaip vis atrandu tai, kas iš naujo įkvepia. „Generation to Come“ man davė būtent tai – pasisėmiau įkvėpimo padaryti kažką naujo.

Pats tatuiravimas sudaro tik dalį knygos esmės – stengiausi atskleisti meistrų asmeninio gyvenimo detalių, įkvėpimo šaltinius. Kai atrandi menininkus vieną per kitą ir praleidi šimtus valandų žiūrėdamas į nuotraukas, susigyveni su jų idėjomis.

Su kokiais iššūkiais susidūrei kurdamas knygą? Kas motyvavo eiti iki galo?

Visur buvo žalios šviesos, viskas sugulė sklandžiai. Dabar, kai reikia galutinį produktą pristatyti žmonėms, kai matau, kad spausti, reklamuoti ir kitaip promotinti reikia kasdien, jaučiuosi šiek tiek išsisunkęs. Kol kas rinkti projekto rėmėjus sekasi neblogai, bet supratau, kad pradžia visada yra lengvesnė.

Kuriant knygą man buvo svarbus kontaktas su meistrais. Jie šilti, pradėjo kviesti į svečius. Pamačiau, kad žmonėms to reikia, meistrai patys įvertina ir pasitiki. Knyga man yra priemonė sujungti dvi disciplinas – tatuiravimą ir grafinį dizainą. Tiesiog tatuiruodamas tu paveiki mažą grupę žmonių arba visai nieko nepaveiki, kurdamas sau, egoistiškai. Man norėjosi sukurti mediją, kuri būtų žvilgsnis į ateitį ir galėtų paveikti daug skirtingų stilistikų, identitetų, žmonių. Gal ji kažką įkvėps net nebūtinai tatuiruoti ar tatuiruotis, o tiesiog kurti knygas apie tai, kas jiems įdomu, unikalu.

Aš manau, kad yra daug dalykų, kurių mes neįvertiname, kaip šiuolaikinio meno arba kaip lygiaverčio kultūrinio artefakto. Kai pasakai, kad esi tatuiravimo meistras, žmonės tave apriboja, sieja su tam tikra subkultūra, charakteriu, nemato pilnavertiškai. Yra ir kitos subkultūros, pavyzdžiui, graffiti menas. Išleista nemažai graffiti knygų, bet jose retai įvertinamas ar analizuojamas turiys, kaip šiuolaikinis menas. Norisi, kad ši knyga būtų įkvėpimas jaunesniems už mane, kad jie matytų galimybę eiti sau artimu, įkvepiančiu, netradiciniu keliu.

 

Projektas: Kickstarter

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Uždaryti
Prisijungti
Uždaryti
Krepšelis (0)

Krepšelyje nėra produktų. Krepšelyje nėra produktų.





0