Interviu su žurnalo „Ką žmonės dirba visą dieną?“ redaktore

Už kiekvieno prekės ženklo (ar šiuo atveju žurnalo) stovi žmogus degantis idėjomis ir vertybėmis, kurias deklaruoja tas kūrinys. O kartais tomis idėjomis ir vertybėmis dega dar daugiau, negu pavyksta perteikti prekės ženklui. Juk ne veltui šis žmogus pradėjo kurti! Nes degė tiek stipriai, jog apie tai norėjosi pranešti visam pasauliui. 

Rasa Jusionytė – „Ką žmonės dirba visą dieną?“ arba „What do people do?“ judėjimo mama. Po šiais vardais slepiasi – renginiai, radijo laida, vlogas ir žurnalas. „What do people do?“ yra nepriklausomas, leidžiamas du kartus per metus, žurnalas (indie mag) apie freelancerius ir kūrybingą gyvenimą.

Šiemet „What do people do?“ pateko į tarptautinio „STACK Magazines“ konkurso shortlist’ą, kaip naujas, šiais metais pasirodęs žurnalas. 

Mes didžiuojamės ir džiaugiamės, jog šis unikalus žurnalas nugulė ir į Kūnas Mags & Books lentyną. Šiame numeryje sutiksite Vilniaus įdomiausius freelancerius bei kūrybingų profesijų arba kūrybingo gyvenimo būdo atstovus. 

O dabar trumpas pokalbis su Rasa apie leidybą ir kūrybinį jos kelią.

– Rasa, kodėl kilo idėja išleisti žurnalą? 

Londone studijavau žurnalų leidybą, ten dirbau „At The Table“ žurnale ir mačiau, kaip stipriai auga nišinių žurnalų rinka, kad tai visiškai atskira, mane labai viliojanti kultūra. Prieš išsikraustymą iš Londono gavau užsakymą iš vienos kavinės Naujojoje Zelandijoje ir Londone sukurti jiems žurnalą, jį pristatėme Londono Kavos festivalyje. Tai didžiulis renginys. Buvo smagu dirbti ir begalo daug išmokau, todėl atėjo laikas pabandyti pačiai!  

– Kaip gimė žurnalo konceptas?

Pati visą savo gyvenimą po universiteto freelancinu, žinau, kokia to realybė – yra ir gerų, ir blogų dalykų. Tik apie blogus visi nutyli, o interviu pasakojamos vien sėkmės istorijos. Buvau išsiilgusi tikrų poklabių, kurių metu galime vieni iš kitų pasimokyti, kur nusiimame sėkmingo žmogaus įvaizdį ir kalbame iš tikrųjų. Tokie pokalbiai padrąsina, įkvepia ir palaiko. Matau tame prasmę. 

– Nišiniai žurnalai Lietuvoje atsiranda ir greit užgęsta. Kaip galvoji kodėl?

Jie atsiranda ir greitai užgęsta visur pasaulyje. Išleisti žurnalą yra tik pusė darbo. Jį parduoti ir sukurti struktūrą yra visai kas kita. Jei kuriama tik iš polėkio, tai tas polėkis greitai išgaruoja, svarbu, kad tai būtų finansiškai logiška. 

Kad ir mums – antram numeriui reikės parduoti reklamą ir rasti rėmėjų pasaulinėje rinkoje. Tai be galo daug darbo ir dar daugiau neigiamų atsakymų, nuolatinio trankymo galva į sieną. Tam reikia pasiruošti, follow your heart mentaliteto neužtenka, reikia ir verslumo, atkaklumo, užsispyrimo. Taip pat reikia ir klaidų, iš jų mokaisi ir tada gali daryti geriau, iš naujo, augti.

– Kitas žurnalas bus apie kitą pasaulio miestą. Apie kokį?

Keliausim į Barseloną. Tą miestą daugelis mato, kaip atostogų lokaciją, o išties ten yra didžiulė freelancerių bendruomenė, bet to ispanų mañana mentalitetas yra kažkas, ko sau dirbantiems žmonėms reiktų pasimokyti! Vilnius yra nuostabus ir pilnas istorijų, drąsiai sakome, kad esame būtent iš čia, bet pats žurnalo konceptas (kaip rasti mylimą veiklą, ją paversti sustainable verslu ir gyventi, kaip nori) yra aktualaus visur pasaulyje. Kultūriškai galime vieni iš kitų mokytis, o aš galiu keliauti ir dirbti! 

– Ar popierinių žurnalų ir knygų skaitymas šiandien išgyvena Renesansą?

Jau seniai jis išgyvena Renesansą. Juk yra leidyklų, kaip LAPAS, Aukso žuvys, jų knygos tiesiog nuostabios. Tačiau žurnalų atžvilgiu dar stokojame vertingo turinio – jis brangus, nebus įdomus masėms, jam negalioja reklamdaviams įprastos taisykles. 

Bet gero turinio alkis tikrai yra, tai labai gerai matosi žvelgiant į patreonus – yra žmonės, kurie moka mums „algą“ pervesdami pinigų kas mėnesį, kad tą turinį kurtume. Manau, tai nuostabu ir kas būtų galėjęs prieš dešimt metų pasvajoti, kad taip bus. Tikrai ne delfio antraščių redaktorių mentalitetu užsikrėtę leidėjai, kurie vis dar galvoja, kad auditorija yra pilka masė ir nieko nesupranta. 

Džiaugiuosi, kad laikai keičiasi. Galėčiau plėstis, nes mano disertacijos tema baigiant žurnalų leidybos studijas ir buvo, ko dideli leidėjai gali pasimokyti iš nišinių žurnalų. Deja, Lietuvoje matau, kad didieji leidėjai bando apsimesti naujoviškai kūl nišiniais žurnalais nesuvokdami esminio skirtumo.