Kūniškiausi „Kino pavasario“ filmai

Sudarė: Auksė Podolskytė

„Ponas Gaga“ („Mr. Gaga“, rež. Tomer Heymann)

Kam? Šokantiems ir nešokantiems, išalkusiems vaizdų, ritmo ir emocijų, ieškantiems įkvėpimo, jauniems ir ne tokiems (juk šokio guru tik 60 metų!), filmo „Piña“ gerbėjams, žydų kultūros interesantams.

„Aš šoku kiekvieną dieną ir noriu, kad visi taip darytų“, – sako ekscentriškasis choreografas Ohadas Naharinas. Dėl Izraelio šokėjo talento pasaulis eina iš proto – jis sukūrė gydančią šokio judesių kalbą „Gaga“, kuri padeda atrasti savo kūną, jo lankstumą, atveriančias jusles ir vaizduotę. O. Naharinas – modernaus šokio tėvas, išugdęs ne vieną talentą, tarp jų, Izarelio Batshevos šokio trupę. Praėjusiais metais Lietuvoje viešėjo jaunesnės kartos O. Naharino vadovaujama šokėjų trupė „Batsheva Ensemble“ ir parodė spektaklį „Decadance“. Tie, kas matė, žino apie kokį išskirtinį reginį kalbama. „Judančioje“ dokumentinėje juostoje pinasi įspūdingi pasirodymai, repeticijų iškarpos, šokėjų, šeimos narių, draugų ir kolegų pasakojimai ir šiuolaikinio šokio guru biografinės detalės.

„Viskas dėl šou“ („The Show Of Shows: 100 Years Of Vaudeville, Circuses And Carnivals“, rež. Benedikt Erlingsson)

Kam? Cirko artistams, iliuzionistams ir žonglieriams, tiems, kurie eidavo į cirką ne tik dėl cukraus vatos, Sigur Ros fanams, sociologams ir istorikams (filme cirkas retrospektyviai rodomas kaip socialinis reiškinys), cirko priešams (tamsioji šou pusė ryški, tad jums patiks).

Viskas tik dėl jūsų, brangieji, tik dėl kelių minučių pramogos, iliuzijos ir stebuklo – toks yra cirko tikslas. Tai mėgina pasakyti islandų režisierius šiuo nespalvotu ir nebyliu (!) filmu, kurį sudėliojo vien tik iš archyvinių ir istorinių kadrų. Taigi, tų cirko numerių, kuriuos matėme būdami vaikais, filmas gali ir nepriminti. Dėl nebylumo baimintis neverta, nes girdėsite ne žodžius, o garsus. Prie filmo garso takelio prisilietė du grupės „Sigur Ros“ nariai ir paliko ypatingą jausmą. Beje, besidomintys cirku gali apsilankyti fotografės Monikos Požerskytės parodoje „Post Circle“ kino teatre „Pasaka“, kurioje užfiksuotas nepažįstamas užkulisių Lietuvos cirko pasaulis – klajoklių artistų gyvenimas „ant ratų“.

„Vaineta“ (rež. Vytautas V. Landsbergis)

Kam? Norintiems teigiamų ir šviesių emocijų, stereotipiškai mąstantiems neįgaliųjų atžvilgiu, tapantiems ir norintiems tuo užsiimti.

Marijampolietė Vaineta Verbanovaitė – Vytauto V. Landsbergio trumpametražio dokumentinio filmo pagrindinė veikėja. Režisierius kelerius metus kamera fiksavo aštuoniolikmetės, sergančios cerebriniu paralyžiumi, kasdienybę. Vaineta mėgsta piešti, todėl negalia jai ne kliūtis – ji paveikslus tapo koja. Kaip ir visi Vytauto V. Landsbergio filmai, šis filmas apie šviesią asmenybę, kuri ne vieną žiūrovą įtikins, jog negalia nėra barjeras, kliudantis siekti savo tikslų ir šypsotis. Žiūrovai prieš ir po filmo galės pamatyti Vainetos kūrybos darbus bei prisijungti prie diskusijos „Meninė raiška kaip neįgaliųjų įgalumo šaltinis“. Joje dalyvaus režisierius, vaikų ir paauglių psichiatras profesorius Dainius Pūras ir dailės terapeutas Mantas Televičius.

„Eva nemiega“ („Eva doesn‘t sleep“, rež. Pablo Agüero)

Kam? Aktoriaus Gaelio Garcia Bernalio gerbėjams (kalbama, kad tai vienas iš įspūdingiausių vaidmenų jo karjeroje), mylintiems Pietų Amerikos kiną, norintiems kitokio biografinio pasakojimo, trokštantiems rafinuoto grotesko.

„Šios moters kūnas toks nuostabus kaip mirtis, paverčianti mus laukiniais žvėrimis“, – apie Evą Peron sako vienas iš filmo „Eva nemiega“ personažų.

Eva Peron arba liaudies vadinama Evita – prieštaringa asmenybė. Vieni ja žavisi, o kiti niekina. Lietuvoje ji nėra tiek žinoma, tačiau ne vienas prisimins 1996 – ųjų filmą, kur popmuzikos karalienė Madonna vaidino Argentinos dievaitę. Jaunosios kartos argentiniečių režisieriaus filmas visai kitoks. Nors čia balansuojama tarp vaidybinio ir dokumentinio kino ribos, tačiau labiausiai stebina naudojama negyvo Argentinos prezidento žmonos kūno metafora. Taigi istorija, kurią pasakoja režisierius, apima laikotarpį nuo 1952 metų, kai Eva mirė nuo vėžio, iki tol, kol jos kūnas buvo ramiai palaidotas Buenos Airėse po 25 metų.

„Demonas“ („Demon“, rež. Marcin Wrona)

Kam? Mistikos mėgėjams, lenkų kino entuziastams, tikintiems folklorinėmis istorijomis.

Lenkijos kaimelyje vyksta vestuvės. Jaunikis Peteris vaikščiodamas aplink namus, kurie yra jo būsimos žmonos tėvų dovana, netikėtai aptinka palaikus. Nenuostabu, kad vestuvių vakarėlio metu jis pradeda keistai elgtis. Paaiškėja, jog jaunikyje įsikūnija dibukas – „nuoga siela“, netinkamai palaidoto žmogaus dvasia, kurios kilmė siekia žydų folklorą. Peterio kūną „užgrobia“ jaunos merginos Hanos dibukas.

Tai, kad filmavimas vyko name, kuriame vaidenasi, nublanksta prieš netikėtą režisieriaus Marcino Wrona mirtį. Mistinį filmą lydintys keisti įvykiai tik dar labiau intriguoja jį pamatyti, ar ne? Daugiau pasakoti neverta, eikite ir patys pamatykite.

„Mieli žmonės“ („Nice People“, rež. Karin af Klintberg, Anders Helgeson)

Kam? Užsieniečius integruojantiems, linksmą dokumentiką žiūrintiems, mėgstantiems užsibrėžti didelius ir per didelius tikslus, bandžio fanams.

Įsivaizduokite žmones, kurie ne tik, kad nemoka čiuožti pačiūžomis, bet ir turi išmokti žaisti bandį, žaidimą, panašų į ledo ritulį. Skamba komiškai? Tai tikra istorija. Tik ji dar linksmesnė. Švedijos miestelio, pavadinimu Borlangė, aktyvus gyventojas miestelyje įsikūrusius imigrantus iš Somalio užregistruoja kaip Somalio rinktinę į 2014 metų pasaulio bandžio čempionatą Irkutske. Tikslas nemažas, o jam pasiekti komanda turi 8 mėnesius…