UŽSIDAROME NERIBOTAM LAIKUI

Paskutiniai vienetai su nuolaidomis

šokių

Kiek ritualų per dieną atliekate jūs? Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai sako, jog kiekvienas mūsų kasdien ne tik užsiimame ritualais, bet ir nuolatos aukojme save. Apie tai, kokią auką iš mūsų atima vartotojiškas gyvenimo būdas, kūrėjai pasakos jiems pačiu išraiškingiausiu būdu – kūnu šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ gegužės 28 d. „Menų spaustuvėje“. Klasiko I. Stravinskio kūrinys tapo inspiracija spektakliui, kuriame šokėjų kūnai pagal klasikinę muziką judės gatvės šokių ritmu. Tokie kontrastai iš pažiūros gali atrodyti chaotiški, bet šį kartą klausia kūrėjai: argi ne toks yra mūsų gyvenimas?

Low air

Kodėl būtent šokio spektaklis?

Airida: Tai yra viena iš priemonių kalbėti apie tai, kas yra svarbu. Šokio spektakliai kartais būna daug iškalbingesni už teatro spektaklius. Žiūrovai gali interpretuoti judesius. Šokis sukuria daugiau priežasčių pamąstyti.

Laurynas: Kūrėjai šokio spektakliuose naudoja ir žodžius, ir garsus. Režisieriai savo idėjas perteikia kurdami personažus, o choreografai pasirenka judesius ir kitus choreografinius sprendimus.

Kaip kilo mintis sukurti „Šventąjį pavasarį“?

Airida: Iš tiesų mes nesame ištikimi klasikos klausytojai, tačiau susipažinome su pianistėmis, kurios grojo šį aranžuotą I. Stravinskio „Šventatis pavasaris“ kūrinį keturiese, aštuoniomis rankomis. Jos pasakojo, jog grodamos įsivaizduoja šokį, tačiau nežinojo kokį. Priėjome išvados, kad toks didelis kūrinys turėtų būti „iliustruotas“ ne tik gražia choreografija, o visu spektakliu. Daugelis gerų choreografų bent kartą yra statę šį spektaklį. Jis – klasika, nors jo muzika nebuvo pripažinta išsyk. Mums buvo įdomu sukurti gatvės šokio ir klasikos samplaiką.

Laurynas: Muzikiniame kūrinyje visko labai daug, greitai keičiasi skirtingi motyvai ir tempas. Tokia chaotiška ir mūsų sukurta scenogafija.

Kiek laiko užtruko sukurti šį spektaklį?

Airida: Maždaug tris mėnesius. Šis spektaklis, man atrodo, sudėtingiausias iš visų, kuriuos kūrėme. Įprastai patys pasirenkame muziką, kuri mus įkvepia kurti, o I. Stravinskio muzikinis kūrinys yra kitoks. Aš tiesiog susigyvenau su juo. Man patiko aukojimosi ritualo motyvas ir tai, kad jo muzikoje yra daug lietuvių liaudies motyvų – tai sukėlė kažkokį didžiavimąsi savo šaknimis, tradicijomis.

Laurynas: Mes vis dar dirbame prie šio spektaklio. I. Stravinskis buvo rusas. „Šventąjį pavasarį“ jis pristatė Prancūzijoje. Tada jo kūrinys buvo nušvilptas. Nors šiame muzikiniame kūrinyje yra lietuvių liaudies motyvų, Lietuva toje istorijoje lieka kažkur per vidurį. Kai mes pirmą kartą praėjusiais metais pristatėme šį spektaklį, Ukrainoje Rusija vykdė karinius veiksmus, o Lietuva vėl buvo likusi kažkur to konflikto kryžkelėje… Mūsų šokio spektaklyje atliekamas gatvės šokis susijęs ir su klasikiniu, ir su moderniu šokiu. Atrodo, kad kuriant susijungė daug paralelių į vieną.

Low air
Šventi šokio reikalai

Ar jūs sąmoningai naudojate šokio spektaklyje lietuvių liaudies motyvus?

Airida: Man įdomu savas tradicijas pateikti naujai. Tradicijos turi turi išliekamąją vertę. Choreografijoje naudojame perėjimus, susikabinimus, judesius iš lietuvių liaudies šokių. Spektaklyje keliame klausimą: „Kas šiandien yra tradicija?“

Kaip gimsta šokio spektaklis?

Airida: Svarbiausias momentas – sugalvoti idėją. Po to pritaikai tai, ką turi savo patirtyje, o kartais remiesi ir emocine savijauta. Šį kartą mūsų idėja susijusi su vartotojiškumu. „Šventasis pavasaris“ yra autentiškas kūrinys – jame vaizduojamas gražiausios, jauniausios mergelės aukojimas. Ji šoka tol, kol miršta. Kiekvieną dieną aukojame save savo priklausomybėms. Vieniems priklausomybė yra beiskeičianti mada, apsipirkinėjimas, kitiems vakarėliai ir nuolatinis svaiginimasis.

Laurynas: Iš pradžių visą idėją apgalvoji žodžiu, o tuomet tą tekstą ir kūrinį susieji su šokiu. Tai gali padaryti ir atlikdamas kūrybines užduotis su šokėjais.

Kas šokėjui yra „šventa“?

Laurynas: Poilsis.

Airida: Apšilti. Tačiau tas „šventumas“ kasdien keičiasi. Kai esi pavargęs – poilsis yra „šventas“ dalykas, o kitą dieną „šventa“ yra dirbt iki išnaktų.

Kaip jūs save įvardintumėte: ar šokėjais, taisyklių laužytojais ar šokėjais, kuriems šokių taisyklės yra „šventas“ dalykas?

Airida: Natūralu, kad šokėjai, kurie šoka nuo vaikystės, turi išugdytas tam tikras šokėjo elgesio taisykles, kurių negali atsisakyti. Kartojame klišes, kurių tikriausiai neįmanoma išvengti. Mes bandome laužyti taisykles, tačiau net ir norėdami tai padaryti, bandome laužyti remdamiesi patirtimi, toli nenubėgdami nuo vertybių, kurios mums šventos.

Laurynas: Mes ieškotojai. Esame labai įvairialypiai. Galbūt mūsų šokių stilistika jau yra atpažįstama, tačiau viską darome labai skirtingai. Tai, jog nekuriame visko vienodai, reiškia, kad mes taisyklių laužytojai.

Kaip rekomeduojate žiūrovui eiti į šį spektaklį: nieko nesitikint ar, vis dėlto, prieš tai apmąstyti kūrinį?

Airida: Eidamas į spektaklį turi žinoti, kur eini. Žiūrovams gali nepatikti ir mūsų šokio spektaklis pagal I. Stravinskio kūrinį, tačiau tikslas yra priversti žmogų apmąstyti tai, ką matė. Net ir tuomet, kai mums nepatinka spektakliai, mes įgauname patirtį, kuri lavina mūsų skonį.

Laurynas: Žinoti atlikėjus ir kūrinį, tačiau nieko nesitikėti. Šokyje įdomu tai, kokia svarbi išlieka kiekvieno žiūrovo asmeninė patirtis ir tai, kiek daug vietos po to lieka interpretacijoms.

Tekstas: Indrė Ožalinskaitė
Nuotraukos: Aura Skulskytė

Uždaryti
Prisijungti
Uždaryti
Krepšelis (0)

Krepšelyje nėra produktų. Krepšelyje nėra produktų.





0