Tais, dabar jau labai tolimais, metais, kai gimiau, civilizuotos pasaulio dalies kino teatruose griaudėjo nematytos stilistikos filmas – „Mad Max“ („Pašėlęs Maksas“). Jame kerštingas Melo Gibsono herojus Maksas kovoja su banditėlių gauja, kuri motociklais klajoja po Australiją ir šiurpina liaudį.

Tais, dabar jau labai tolimais, metais, kai gimiau, civilizuotos pasaulio dalies kino teatruose griaudėjo nematytos stilistikos filmas – „Mad Max“ („Pašėlęs Maksas“). Jame kerštingas Melo Gibsono herojus Maksas kovoja su banditėlių gauja, kuri motociklais klajoja po Australiją ir šiurpina liaudį.

Scenarijus kaip ir standartinis, tik veiksmas vyksta ateityje, prie pasaulio pabaigos slenksčio atsidūrusioje visuomenėje. Ir ką? O tai, kad tai buvo pirmasis vadinamojo apokaliptinio, post-apokaliptinio arba distopinio (angl. apocalyptical, post-apocalyptical, dystopian) žanro filmas. Tokiuose filmuose paprastai rodoma, kaip prie apokalipsės priartėjusi arba pasaulio pabaigą jau patyrusi, tačiau per stebuklą gyva likusi žmonija (arba jos dalis) visais įmanomais būdais bando išgyventi. Kartais net pamindama savo žmogiškumą ir atjautą šalia esančiam.

Tokios štai vyksta dramos tarp kadaise išdidžių dangoraižių griūvėsių, tik su menkais technologijų, civilizacijos ir žmogiškumo likučiais. Beje, tokiems filmams būdinga atšiauri stilistika, ir jeigu reikėtų šį žanrą pavadinti vienu sakiniu, sakyčiau I WILL SURVIVE, nes juose kovojama už būvį. Sumanumu, nagais, dantimis ir ginklais. Tame pasaulyje negalioja įstatymai ir nėra vietos gailestingumui.

Klausiate, kurie tai buvo metai? Tiksliai, gi nepaminėjau. 1979-ieji. Pernai, 2015-aisiais, po 36-erių metų, išėjo „Pašėlusio Makso“ tęsinys pavadinimu „Įtūžio kelias“ („Fury Road“). Stilistika ta pati – pasaulio pabaigos pradžia, tas pats I WILL SURVIVE leitmotyvas, puikioji fantastika, kelionė į šiurpinančią ateitį.   

Bet ar tikrai apokalipsės nuojauta galima pasikrauti tik kino teatre? Ar tikrai apie pasaulio pabaigą išgirsime tik rūsčiame pamoksle bažnyčioje? Ne visai. Turbūt pastebėjote, kad apokaliptinė estetika  persmelkta visų Vakarų civilizacijos didžiųjų miestų gatvės mada. Tokijus, Niujorkas, Berlynas, Madridas, Maskva – kur bepažiūrėsi, visur pamatysi šią stilistiką akivaizdžiai garbinančių miestiečių.

Kaip jie atrodo? Prisiminkime – šie rūbai skirti išgyventi, todėl jie dažniausiai tamsūs (tamsūs atspalviai – puikiausias kamufliažas pavojų kupinoje aplinkoje). Jie gausiai sluoksniuoti (prireikus galima dalį rūbų nesunkiai nusirengti). Juose daug kišenių (visą turtą reikia turėti su savimi – juk esi besislapstantis klajoklis). Ir be abejo komplekte privalo būti akiniai nuo saulės (dykumoje be jų – niekaip). Na, o kadangi po pasaulio pabaigos praėjo kažkiek laiko, kuriuo ir buvo intensyviai klajojama, rūbų galai nutysę, tarsi išsitampę nuo nešiojimo, o skylėtas audinys – jeigu ne taisyklė, tai bent jau didelis pageidavimas. Didelė kuprinė ir masyvūs batai – būtini (be jų individas grąžinamas pakartotinai komplektacijai ir stipriai suabejojama, ar jis atitinka subkultūros standartus).  

Apokaliptinės stilistikos aprangos ir aksesuarų dabar galima įsigyti net prabangiais prekės ženklais prekiaujančiuose prekybos centruose. Pats mačiau „Selfridges“ Londone – apokalipsės patriarcho Yohji Yamamoto vežk kiek nori, tik pinigų turėk. Apokaliptinę madą kuria ir žinomi, ir mažiau žinomi, ir dar visai nežinomi drabužių dizaineriai, ir jų skaičius auga. Prie tradiciškai šioje stilistikoje dirbančio garsaus prekės ženklo „Demobaza“ (beje, iš Bulgarijos) ir dizainerio Boris Bidjan Saberi (beje, iš Barselonos) pastaruoju metu prisijungė ne mažiau konceptualius apokaliptinius modelius kuriantys dizaineriai Nicholas K, Masahiko Maruyama, Leon Emanuel Blanck, Elliott Evan, Alessandra Marchi, prekės ženklas „InAisce“.

Apokaliptiniam stiliui dedikuojami ištisi e-shopai! Vokietijoje įkurtas, tačiau visame pasaulyje žinomas specializuotas multibrandinis e-butikas www.orimono.eu tokio žanro gerbėjams siūlo tai, nuo ko jie alpsta iš susižavėjimo čia pat, prie kompiuterio ekrano (jie atšiaurūs ir abejingi tik filmuose, o realybėje – kaip ir mes sako: „Shit, žiauriai noriu šito palto!!!”). Beje, už staiga padidėjusį srautą www.orimono.eu man tikrai nemoka nei barteriu, nei grynais, tačiau kodėl gi nepareklamavus gerų dalykų (štai pavyzdžiui, vienas jų – mano asmeninis stiliaus tinklaraštis www.facebook.com/bomberisblogas).

Rimtu veidu tęsiu toliau: sėkmingai į mases apokaliptinę stilistiką integruoja ir „H&M“ bei „Zara“. Pernai pats „H&M“ pirkau stipriai prailgintą juodą bliuzoną, su kuriuo mane pamatęs bičiulis teištarė „maro daktaras“. Net greitosios mados vizionieriai suprato, jog yra didžiulis poreikis apokaliptinei madai. Kodėl? Drįstu spėti – galbūt todėl, kad didmiestis ir yra ta atšiauri dykuma, tos nepraeinamos, pavojų pilnos džiunglės, tas civilizacijos iki dangaus iš stiklo ir betono iškeltas pasaulis, kuris kada nors neišvengiamai griūs. Ir tame didmiestyje žmonės dažnai jaučiasi vieniši, apleisti, palikti, kovojantys su demonais savyje ir išorėje. Turiu galvoje tikrus didmiesčius – milijoninius megapolius, kuriuose realu taip jaustis ir kuriuose daug žmonių būtent taip ir jaučiasi.

Jie gali taip jaustis ir dėvėti niekuo neįsimenamus rūbus. Bet ne! Čia prisimenama, kaip atrodo didmiesčio klajoklis – tas iš filmo apie „Pašėlusį Maksą“. Viskas profesionaliai stilizuojama, sušvelninamas militaristinis kostiumo pradas, pridedama liūdnos romantikos, net kovoje už išgyvenimą labai nepraktiškos baltos spalvos – ir štai naujasis didmiesčio nomadas, klajojantis, tyliai pykstantis ant žmonių ir paties miesto, bet užtat stilingas ir priklausantis atpažįstamai subkultūrai. Padėkokime marketingo specialistams!  

Aišku, tokiais rūbais nenueisi į darbą biure (nebent dirbi itin konceptualioje kūrybinėje agentūroje, kurioje jau nieko niekuo nebegalima nustebinti). Ir aišku tas stilius – tai tiesiog vidinės būsenos atspindys, juk dėl to vieni ir mėgsta juodą, kiti – raudoną, o treti – dryžuotą ir stambiai megztą. Netvirtinu, kad apokaliptinis stilius – tik žaidimas ar poza. Taip nemanau. Tai yra dar vienas didmiesčio įvairovės atspindys. Jeigu jaučiate, kad klystu, padiskutuokime bet kurioje patogioje erdvėje. Ir dar – man apokaliptinis stilius labai prie širdies. Jis melancholiškai išdidus. Ir visai neturi nieko bendra su I WILL SURVIVE.