Gegužės 6, 20 ir 24 d. choreografė ir režisierė Austėja Vilkaitytė pristatys šiuolaikinio šokio spektaklį „Išoriniai pojūčiai“. Lietuvos šokio lauko kontekste šis kūrinys pasirodo kaip kūrybinis veiksmas, laviruojantis tarp šokio spektaklio ir performanso, kaip jungiantis ir ieškantis ribų, kuriose tirpsta žanrai, profesionalus ir megėjišku laikomas šokis. Spektaklis suvokiamas kaip procesas ir proceso dalis, per kolektyvinį veiksmą leidžiantis patirti moterų situaciją, tapatybę, seksualumo išraiškas ir solidarumą dabartinėje visuomenėje. Per muziką, šokį autorė išdidina tam tikrus jautrių, naivių moterų stereotipus, scenoje ieško pažeidžiamumo, kurį įgalina kaip pasipriešinimą priimtoms normoms.

Nuotraukos: Saulė Bluewhite, Saulius Vasiliauskas

Kokia pagrindinė spektaklio idėja? 

Vis bandau nuspręti, ar tai vadinti spektakliu, ar performansu. Dėl ieškojimo išraiškos „čia ir dabar“ tinka performansas, dėl surežisavimo, choregrafijos – galbūt spektaklis. Kūrinio idėjos prasidėjo dar 2014–2015 metais, kai gimė vidinių pojūčių tema, o vėliau – išorinių. Abi projekto POJŪČIAI dalys santykiauja tirdamos kompleksišką moters tapatybę, lietuvišką tapatybę ir vienatvę – kaip ji atpažįstama visuomenėje ir kada ji pačiam sau tampa grožiu ir užbaigtumu.

Vadinu procesą „Mango feminizmu“, nes tose „Mango“ ir kitų vėlyvųjų 2000 m. „mergaičių“ grupių dainose matau tam tikrą romantišką, pažeidžiamą ir tuo pačiu stiprią išraišką – be abejo, naivią, bet tuo pačiu ir drąsią, galinčią tapti kaip viena iš abstrakčių kalbų.

Tapatybę aš formuoju naudodama kičo prieskonį, reklamą, popkultūrą kaip estetiką ir tam tikrą provokaciją, antipatriarchinį judėjimą, stereotipų konfrontaciją. Gilinuosi į tai, kaip esant trapiu, galima pasijausti stipriu pasaulyje, kur nemažai smurto. Kaip tos gėlės, rankinukai, manikiūras, auksiniai užtrauktukai atvirai blizga ir yra pažeidžiama ir kaip tai tampa ginklu, stipria jėga, o taip pat priėmimu.

Kas šiame spektaklyje yra kūnas? 

Geras klausimas. Spektaklio-performanso kūnas yra mūsų, moterų kūnai bei erdvės kūnai – laminatas, objektai, kostiumai, rankinukai ir prisegami plaukai. Įdomu tai, kad netgi makiažas virsta kūnu. Kūnu dar galima būtų vadinti ir atlikėjų šokio archyvą.

Kodėl pavadinimas „Išoriniai pojūčiai“? 

Pirmąją projekto seriją „Vidiniai pojūčiai“ man pasiūlė daryti kino salėje, supratau, jog erdvės interjeras ir visa salė tokia ypatinga, jog turiu koncentruotis į erdvę kaip objektą, ieškoti erdvės balso, pojūčio komunikuojant su ja. Kuriant ankstesnius performansus CC_AUDI ir CC-DVASIA, mane taip pat domino komunikacija su objektu, objekto išdaiktinimas – ieškant kitos jo paskirties. Tuo pat metu vyko sovietiniais laikais dovanoto mano mamos buto rekonstrukcija, tad ardydama ir valydama baldus, stipriai santykiavau su objektais, tiesiog namie pradėjau ieškoti tame santykyje šokio, fetišo ir taip tęsti išdaiktinimo idėją.

Kas tau yra šokio esybė?

Man šokio žanras, forma neturi limito. Šokį apibūdinčiau kaip jausmą, tam tikrą kūno pajungimą, pajautimą ieškant atsakymų kūne ir leidžiantis jo vedamam. Technikos ir įdirbis veikia išvien, vienas kitą papildydami, tad kasdien į savo praktiką įtraukiu vadinamus techninius trenažus. Tačiau daugiausia dirbu su improvizacija, ieškodama autentiškos šokio ekspresijos per meditatyvias praktikas. Dar vienas išvien veikiantis faktorius šokyje yra muzika. Kartais galvoju, jog klausausi muzikos kūnu, šoku muzikai. Manau, daugiau reaguoju į ją nei ji palaiko choreografiją, bet tuo pačiu galima sakyti, kad muzika gimdo šokį, choreografiją – kodėl gi ne.

Ką prieš ateinant į spektaklį reikėtų žinoti žiūrovui?

Cha! Manau, neskubėti laukti įspūdžio, įsileisti bet kokios formos judesį! Atsiduoti vos pritildyto garso efektui, užsimerkti, panerti į savo mintis ar net užsnūsti! Tikiuosi, jog kūrinys taps kaip sapnas, su persipinančiais įvairiais šokio archyvais ir atlikėjų ieškomomis tapatybėmis, įkūnijančiomis „Rajoninės terijos“ feminizmo idėjas.

 

Spektaklis rodomas:

Gegužės 6 d., Marijampolės dramos teatras

Gegužės 20 d., Klaipėdos dramos teatras

Gegužės 24 d., „Menų spaustuvė“, Vilnius