(H)ombres: apie šešėlius ant vyrų kūnų

Arnoldas Kubilius pats atėjo pas mus. Tada pamaniau: „Wow! Tai visiškai „Kūnas Mag“ knyga, kur daug kūniškumo ir tokio lengvo sapniškumo.“ Nustebau, jog nieko apie jį negirdėjau iki tol. Pagooglinau, ir dar labiau nustebau, jog jo knyga puikuojasi užsienio knygynuose.

Kalbamės su Arnoldu apie fotografiją, kūną ir kodėl jo nežino lietuviai.

– Apie Tave nė trupučio negirdėti Lietuvoje. Papasakok apie save!

Gimiau Vilniuje, pastaruosius dvylika metų gyvenu Liuksemburge. Fotografija užsiimu nuo paauglystės, nuo tada intuityviai objektyvas krypsta į kūną.

– Kokia knygos pagrindinė idėja? Kodėl pasirinkai fotografuoti kūną? 

Knygos pavadinimas (H)OMBRES – tai į vieną sulieti du žodžiai: ispaniškas „hombres“ (vyrai) ir prancūziškas „ombres“ (šešėliai). Į knygą, kurią kūrėme drauge su britų dizaineriu Jake Noakes, įtraukiau 51 nuotrauką: nuo į sapną panašių ryškiose spalvose skendinčių nuogų kūnų vaizdų iki tikroviškų, atvirų priartėjimų prie odos. Vyrų kūnai ir šešėliai – knygos nuotraukas siejantys motyvai. 

Kalbant techniškai, šešėliai yra vienas esminių fotografijos elementų: jie kreipia žvilgsnį, atskleidžia formas ir tekstūrą. Psichologijos srityje šešėliu kartais vadinama tai, ką mūsų sąmonė bando paslėpti, užgniaužti – tai mūsų tamsioji pusė, kuri visada šalia, visada gyva, ir su kuria geriausia susidraugauti, kad galėtume funkcionuoti.    

– Kas tau, kaip fotografui, yra kūnas?

Kūnas man pirmiausia įdomus dėl formų, tekstūros, išlinkių, plaukų, raukšlių, randų, dėmių ir t.t. Kiekvienas fotografuojamas kūnas man tarsi nauja visata, kurią norisi ištirti, išžiūrėti, švęsti. 

Nuogas kūnas yra pati natūraliausia mūsų forma, kurią visą gyvenimą esame mokomi slėpti. Socialiniuose tinkluose, populiarojoje žiniasklaidoje ir pop kultūroje, formuojančiuose daugybės žmonių vizualinį suvokimą, tam tikros kūno dalys yra tabu. Man, kaip fotografui, įdomu sekti savo intuicija, atskleisti kitiems tai, kas žavi mane, ir drauge žaisti su tais vizualiniais tabu, su tais „šešėliais“.

– Kodėl nusprendei leisti knygą?

Nuotraukos internete – labai efemeriškas reiškinys, pvz.: mobiliojo telefono ekrane kartais neįmanoma įžiūrėti visų detalių, jos greitai praslįsta tarp milijonų kitų vaizdų. Taip pat ne visada susijusias nuotraukas įmanoma parodyti kaip visumą. 

Dar vienas dažnas, tačiau taip pat efemeriškas nuotraukų pristatymo būdas – fizinės parodos. Jose galime sukurti atmosferą, tam tikrą nuotraukų tėkmę, tačiau jos trunka ribotą laiką, į jas reikia fiziškai nukeliauti. Į paskutinę mano parodą pandemijos sąlygomis daug kas negalėjo patekti dėl tarpvalstybinio eismo ribojimų. 

Knyga yra labai intymus objektas: ją galima liesti, uosti, galima klausyti, kaip šnara puslapiai, pajusti, kokia jų tekstūra, storis, viršelio svoris, žvilgesys. Visos šios knygos savybės suteikia nuotraukoms papildomą lygmenį, idealiu atveju jas papildo. 

Pavyzdžiui, ant mano knygos viršelio yra įklija, kurią liečiant pojūtis panašus į prisilietimą prie odos. Verčiant puslapius nuotraukos atsiskleidžia tam tikra seka, tarp jų atsiranda ritmas, dialogai, tėkmė. Prie knygos galima grįžti ir vėl į ją pasinerti po metų, po dešimtmečio. Tai baigtinis, ilgalaikis, apčiuopiamas objektas, puiki interjero detalė.

Knygą išleidau, nes norėjau struktūruotai pasidalinti savo pastarųjų metų kūryba ir drauge pasiekti auditoriją, kuriai svarbi fotografija ir vaizdo bei spaudos kokybė.