Gyvenimas palikus smurtinę aplinką

Tekstas ir nuotraukos: Sofija Korf

Užsitęsusi pirmoji meilė ir psichologinės priespaudos ženklai

Paulos praeities patirtis – ne iš tų, kurią galima pavadinti vertinga pamoka.

„Tu atrodai siaubingai“, „Kai matau tave nuogą, noriu apsivemti“, „Tavo draugai negalvoja, kad esi linksma, jie juokiasi iš tavo bukumo“, – Paula priprato girdėti šiuos žodžius nuo penkiolikos metų. Būtent tada ji sutiko savo pirmąją meilę paauglių prieglaudoje. Su gražiu merginų numylėtiniu ji praleido septyniolika metų ir pagimdė du vaikus. Tačiau, anot jos, šiuose santykiuose gimė ir nepasitikėjimas savimi, kartais peraugantis į neapykantą sau: „Sudėtingiausias laikotarpis buvo prieš mano trisdešimtąjį gimtadienį. Mano draugas daug gėrė ir niekada nebuvo man geras. Atsimenu vienintelį kartą, kai jis pasakė man komplimentą… Aš tada buvau duše, kai jis įėjo. Sustojo. Kažką pramurmėjo ir išėjo. Vėliau jis ištarė: „Tu labai gražiai atrodei duše.“ Galvojau, kad neteksiu amo, bet jis pridūrė: „Aš buvau nustebintas, nes dažniausiai tu primeni mėšlą.“ Dabar man keista, kad aš leidau jam pamatyti save nuogą. Po to karto nei vienas mano partneris nematė manęs be drabužių. Net eidama į tualetą naktį, aš apsirengiu.“

Nematomos žiurkės, Tetrio žaidimai ir naujos išvados

Vieną kartą nuolatinis psichologinis smurtas prieš Paulą virto fiziniu. Po eilinio skandalo šeimoje, išgėręs Paulos vaikinas įsikibo jai į gerklę. Australei pavyko ištrūkti ir pasislėpti tualete. Ten ji skambino policijai, tačiau jai atvykus, Paula nusprendė „išsaugoti taiką“ šeimoje ir nutylėti tiesą. Dviems mažametėms dukroms buvo pasakyta, kad pareigūnai atvyko dėl to, kad mama išsigando žiurkės.

Pokyčiai prasidėjo daug vėliau. Siekdama išlaikyti šeimą, Paula įsidarbino į smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą. Gavusi užduotį patikrinti darbuotojų sukurtą anketą, padedančią nustatyti, ar partnerių santykiai atitinka smurto šeimoje sąvoką, Paula pastebėjo, kad daugelį atsakymų pati pažymėtų teigiamai. Iš pradžių ji apkaltino pernelyg smulkmenišką testą, tačiau vėliau priėjo prie išvadų, kad jos santykiai visai ne tokie darnūs, kaip ji stengiasi save įtikinti. „Supratau, kad gyvenau ne tą gyvenimą, kurį įsivaizdavau. Keldavausi, nuveždavau vaikus į mokyklą, keliaudavau į darbą, grįždavau gaminti valgyti ir po to atsisėsdavau prie kompiuterio žaisti kvailių žaidimų Tetrio tipo, kad tik negalvočiau. Galiausiai atėjo diena, kai supratau, kad nebegaliu viso to daryti. Nieko neplanavau, tik maniau, kad niekas neprivers manęs grįžti į šį namą. Aš taip pagalvojau ir nebegrįžau“, – pabaigusi mintį, Paula nusišypso.

 Išsilaisvinant iš praeities ir gėdos

Priėmusi šį sprendimą, Paula nusidažė savo plaukus dar ryškiau, numėtė kelis kilogramus ir vos ne pirmą kartą gyvenime nusipirko sijoną. Kai jos dukros pradėjo savarankišką gyvenimą, ji pardavė viską, ką turėjo Australijoje ir iškeliavo į Europą. Danijoje Paula pradėjo studijas pagal mainų programą. Tačiau net ir dabar, jau septynerius metus gyvendama atskirai nuo savo vaikino, keliaudama daugiau nei dvidešimt savaičių ir būdama už 15 000 km nuo namų, Paula sako, kad vis dar gėdijasi savo išvaizdos: „Mano didžiausia problema – mano pilvas. Jis neturi formos, jis negražus, jis tiesiog kelia man siaubą. Aš niekada neleidžiu jo liesti, nes man atrodo, kad mano išorė neatitinka mano vidaus.“

Praleidusi daug laiko sporto salėje, bet nepasiekusi norimo rezultato, Paula kreipėsi į gydytoją klausdama, ar dar sunkesnės treniruotės padarytų jos pilvą stangrų. Jis atsakė, kad po vaikų gimdymo, svorio priaugimo ir staigaus jo numetimo, Paulai reikalinga plastinė operacija. Po ilgų svarstymų, ką pasirinkti – naują kūną ar keliones, Paula nusprendė pamėginti pamilti save.

Dar vienas žingsnis

„Dabar aš jaučiuosi pasiruošusi. Pirmą kartą gyvenime man atrodo, kad aš galiu sutikti savo sielos draugą. Tą, kuris tyliai sėdės su manimi kurio nors kalno viršūnėje. Tiesiog bus šalia. Nemanau, kad tai nutiks greitai, bet aš kažkodėl jaučiuosi labai rami galvodama apie savo ateitį“, – ištaria Paula sėdėdama ant savo kietos lovos Danijos bendrabutyje. Ramybė, sklindanti iš jos žodžių nėra susijusi su jos gyvenimo stabilumu. Paula nebeturi namų ir pastovaus darbo bei neįsivaziduoja, ką darys, kai baigsis pinigai. Tačiau ji nenustoja ieškoti naujos veiklos ir sako, kad dabar jos gyvenimas patinka jai labiau nei bet kada anksčiau.

Vienu didžiausių pasikeitusios buities iššūkių Paulai tapo kelionė į Islandiją. Užaugusi Australijos Šiaurėje ir pripratusi prie 25 laipsnių šilumos žiemą, baigusi studijas Danijoje, Paula nusprendė mėnesiui išvykti dirbti aukle Islandijoje. Čia jis kasdien tikrino elektroninį paštą, tikėdamasi gauti nors kelias žinutes iš savo nepriklausomų vaikų. Jų portretus Paula atsivežė su savimi ir pakabino ant sienos. Tačiau, net ir labai pasiilgusi savo mergaičių, Paula sakė, kad nesigaili dėl padaryto sprendimo. Jos manymu, tik tokie drastiški žingsniai gali padėti jai atsikratyti vidinių baimių ir abejonių.

„Aš pradėjau šį keistą gyvenimą dar ir dėl to, kad norėjau atsikratyti įpročio slėptis nuo visų. Noriu tapti tikresne, noriu būti arčiau gamtos. Čia galiu leisti ilgas valandas tiesiog kvėpuodama oru. Man patinka jausti vėją ant savo odos. Tai panašu į išsilaisvinimą, nes nereikia tilpti į drabužius ar į socialines normas. Neprivalau turėti formos, nes gamtoje viskas tinka nepriekaištingai“, – ištarusi šiuos žodžius, Paula svajingai užsimerkia.

Pasitikėjimo ir ramybės paieška iki šiol išlieka viena svarbiausių jos užduočių. Procesas nėra lengvas, nes kuriam laikui dingęs nepasitikėjimas dažnai sugrįžta. Tačiau Paula mano, kad jai vis tiek pavyks atsikratyti savo vidinių baimių: „Aš susitaikiau su savo praeitimi ir prisimenu tuos laikus be liūdesio. Nepasitikėjimas savo išore – vienintelis likęs punkčiukas. Savo kūno neslėpimas prie kitų žmonių man prilygsta šuoliui su guma nuo kokios nors aukštos vietos. Prieš atsispyrimą – baisu ir nejauku. Bet tu žengi tą žingsnį ir jautiesi beprotiškai gerai.“